Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

3.2(PAGALIAU)

Zayn pov.

Šūvis visai šalia privertė staiga mane kvėpuoti daug giliau. Prisispaudęs prie sienos kilstelėjau rankose laikomą ginklą ir tuomet pasilenkiau šonan, jog įsitikinčiau, kad bent jau toje pusėje saugu, tačiau taip tikrai nebuvo, mat netrukus ir dar viena kulka pralėkė netoli mano veido. Ir vėl visa nugara susilietęs su betonine siena labai giliai įkvėpiau bei iškvėpiau. Užsimerkiau.

Tau pavyks.

Tu sugebėsi.

Tu visuomet sugebi.

Mintys man nė sekundei nedavė ramybės. Iš tiesų, tai nervino, nes seniau to tikrai nebuvo. Lėkdavau keliu net negalvodamas apie galimą mirtį, tiesiog darydavau tai ir viskas. Tačiau dabar tas balsas mano galvoje neužtyla nei akimirkai, o tai verčia norėti tiesiog viską mesti ir nueiti.

Tačiau tai tikrai nėra kažkas, ką aš, Zayn Malik, daryčiau. Todėl staigiai atsimerkiau ir vedamas didžiulio užsidegimo dėjau koją šonan, taip pasitraukdamas nuo sienos, kuri dabar buvo vienintelis mano skydas. Ginklas jau buvo nukreiptas jų pusėn, tvirtai laikomas abiejomis rankomis, todėl nė nespėjęs mirktelėti jau spaudžiau gaiduką. Ne vieną ir ne du kartus.

Šyptelėjau. Stebėti spalvingus savo draugus buvo tikrai neblogas reiškinys.

Netrukus iš  apmąstymų mane pažadino šone skambantys plojimai. Nusimaudamas šalmą, kuri buvo vienas iš kitų apsauginių rūbų, kurių man nė nereikėjo, pasisukau tvorelės pusen, kur mus stebėjo trys merginos. Eidamas jų link dar pasisukau į  Tyler bei Kol, savo vienintelius draugus šiuo metu. Jie, kaip ir visuomet tokiose situacijose, neatrodė labai jau patenkinti savo rezultatais.

Nusiimdamas ir savo šalmą Tyler sumurmėjo, mestelėdamas mano pusėn pykčio pilnas akis, kurios tikrai nebuvo labai rimtos, jis tiesiog buvo geras aktorius:

-Aš niekaip nesuprasiu, kur tu išmokai taip kietai šaudyt.. aš jau rimtai galvojau, jog šį kartą tave paiimsim.

Nesusivaldęs ir vėl nusišypsojau. Žvilgtelėjau į merginas ir mano rudos akys iš karto susitiko su vienos ir vienintelės Scharlet žvilgsniu.

-Tiesiog ilgai žaidžiau dažasvaidį.- paaiškinau Ty dar plačiau išsišiepdamas. Tuo pačiu man atsakė ir mano žmona, puikiai suprasdama mano keisto šypsnio prasmę.

Jei tik jie žinotų, ką aš veikiau prieš keletą metų.. tačiau kam jiems tai?  Kažin, kuris apsidžiaugtų sužinojęs, jog visai neseniai žudžiau žmones, juos kankinau, kankindamasis tuo pačiu ir pats. Tikriausiai nė vienas.

-Na, atrodo, kad daugiau nieko ir nedarei, o tik žaidei toj Australijoj,- atsiduso taip pat visas spalvomis nusėtas Kol, o tuomet priėjęs prie tvorelės gavo tikriausiai paguodos bučinį iš savo merginos Hayley.

-Nagi, neliūdėkit, jis tikriausiai kaip nors sukčiavo,- pasakė Hay tuo pačiu ne tik savo vaikinui, o ir Tyler, tačiau jų veidai neparodė, kad tai veikia, todėl ji tik nusijuokė.

Jiems ten plepant ir toliau bei bandant aiškintis, kodėl taip gerai ir vėl pasirodžiau dažasvaidžio aikštėje, nužingsniavau prie atokiau į tvorą pasirėmusios Schar, rankose vis dar laikydamas nė lašelio dažų nepaliestą šalmą.

-Kaip pasirodžiau, gražuole?- paklausiau jos dar plačiau nusišypsodamas. Tiesiog žiūrėdamas į tas nuostabias akis negalėjau susivaldyti.

-Na, būna ir geriau..- sumurmėjo ji apsimestinai pasukdama galvą šonan.

-Oj tik tylėk,- prunkštelėjau ir tuomet pasilenkęs ją pabučiavau. Mūsų lūpos ir vėl šoko tą šokį, kurį moka geriausiai. Šoko šiltai, neskubiai, mėgaudamosi kiekvienu judesėliu bei pasisukimu.