Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

3.4

Scharler pov.

Ėjau gatvele buto link ir bandžiau giliai kvėpuodama save nuraminti. Kelis kartus net pagavau save kalbančią su pačia savimi, lyg tai kaip nors padėtų. Man tiesiog reikėjo nusiraminti ir nuspręsti, ar sakyti tai Zayn, ar nesakyti. Nors atsakymas jau buvo aiškus.. mums reikėjo pinigų ir vienintelės gautos progos sugadinti negalėjau.

Pravėrusi jau atrakintas duris išgirdau televizoriaus ir dar kaži kieno kalbėjimo garsus. Nusimovusi batus bei pakabinusi buto raktus ant mažoje spintelėje prikaltos vinies, basomis kojomis nužingsniavau iki sienos galo, o tuomet į ją pasirėmiau bei šiek tiek linktelėjusi į priekį nužvelgiau balto atspalvio kambaryje sėdinčius draugus. 

Aš, nenuostabu, neparodžiau jiems savojo nerimo, kurį kėlė neseniai gautas pasiūlymas dirbti šokėja naktiniame klube. Tik suvokusi, kad šį vakarą negausiu galimybės pabūti vienu du su Zayn ir jam to papasakoti, nutariau, kad niekam nieko ir nesakysiu. Bent jau kol kas.

Su šypsenėle veide stebėjau garsiai besijuokiančius draugus. Žvilgsnis kiek ilgiau stabtelėjo tik ties nepatogiame fotelyje įsitaisiusi savo vyru - Zayn.

-Ir tada jis..- gana garsiai sakė mūsų vienas iš draugų Tyler, tačiau tuomet sustojo pastebėjęs mane.- O, Scharlet, šiandien užtrukai ilgiau nei įprastai! - šuktelėjo pasidėdamas gėrimo stiklinę ant staliuko priešais save.

-Aha,- labai trumpai tariau atsakydama, o tuomet nužingsniavusi prie Hayley ją greitai viena ranka apkabinau, tuomet taip pat pasisveikinau ir su kitais čia buvusiais - Tyler, Kol, Aiden.

Priėjusi prie savo vyro jam nusišypsojau užsidirbdama taip pat nuoširdų jo šypsnį. Iš karto pasijutau kalta, mat po pastarosios nelaimės - vaikelio žūties, buvau jam visiškai atvira, tačiau šiandien viskas pasikeitė. Aš ir vėl ėmiau skęsti melo bei paslapčių jūroje.

-Kaip sekėsi šiandien? - paklausė negarsiai Zayn, kai prisėdusi prie jo pasilenkiau arčiau ir įkvėpusi jo gaivaus kūno pasirėmiau smakru ant jo peties.

-Kaip visada..- tyliai sumurmėjau ir tuomet įsiliejau į gyvenimiškus jų pokalbius, nors iš tiesų vis dar buvau užstrigusi vidiniuose apmąstymuose.

Pasakyti ar nepasakyti... štai koks klausimas man vis dar nedavė ramybės.

(*)

Išaušus trisdešimt minučių po vienuoliktos žvilgtelėjau į kitoje lovos pusėje miegantį Zayn. Į jo pusę žiūrėjau tik kelias sekundes, tačiau atrodė lyg būtų praėjusios bent kelios minutės. Galiausiai pasiremdama rankomis į baltus lovos patalus išlipau iš lovos ir gana greitai palikau kambarį tyliai uždarydama duris.

Atsigulėme į lovą prieš maždaug valandą ir nenuostabu, jog net negalėjau sumerkti akių. Gi manęs šiandien laukė planas išdavikas, kuris man ramybės neduoda jau visą vakarą. Jaučiuosi baisiai šitaip slėpdama tiesą, tačiau taip reikia. Gi mes norime geresnio gyvenimo, o aš pažadu dėl jo nieko kvailo nedaryti. Na, bent jau nieko kvailiau negu priimti pasiūlymą dirbti striptizo šokėja.

Įėjusi į mažyti vonios kambariuką pasisukau į plaunamų rūbų dėžę ir ją pravėrusi išsiėmiau iš ten kelis juodus rūbelius, kurie bent jau iki šios nakties buvo skirti tik Zayn akims pamaloninti. Juos maudamasi ant savo kūno tyliai murmėjau:

-Po velniais, privalau juos užsimauti, gi tik taip galėsim nusipirkti geresnį butą, kurio vonioje bent dviese apsisukt galėtumėm..

Netrukus jau leisdamasi plaukus iš kuodo išėjau pro namų duris. Su savimi turėjau nedidelę rankinę, kurioje tilpo telefonas, namų raktai, keli japoniški pinigai ir nedidelis pipirinių dujų lakonėlis. 

Nusileidusi iš trečiojo aukšto nušokau nuo nedidelio paaukštėjimo ir atsidūriau gatvėje, kurioje vis dar buvo pilna žmonių. Taisydamasi medicininę kaukę sau ant veido ėmiau žingsniuoti baro link. Žiūrėjau į žemę ir tikriausiai ne dėl to, jog matyčiau, kur einu, bet tam, kad man buvo gėda. Ne dėl to gera, kad meluoju savo vyrui ir veikiu jam už nugaros. Dėl to, jog tai darydama aš ir vėl jaučiuosi savimi.

(*)

Faktas, jog stoviu už nestorų tamsiai raudonų užuolaidų ir laukiu savo eilės prie stulpo, manęs negąsdino. Faktas, kad šoksiu manęs taip pat negąsdino. Faktas, kad ten bus nemažai vyrų manęs taip pat nė kiek negąsdino. Faktas, kad man patiks.. mane varė iš proto.

Aš to nenorėjau, bent taip buvo prieš kelias dienas. Tačiau pajutusi tą jausmą, kad grįžta viskas, nuo ko neseniai bėgau, vertė mane jaustis lyg namuose. Skaudu, bet turiu pripažinti, jog man nebe užtenka Zayn glėbio ar jo lūpų prisilietimo - aš ir vėl noriu būti Scharlet.

Išgirdusi japonišką sušukimą iš šalia esančios itin jaunos panelės, pasisukau ir įžengusi pro tarpą tarp užuolaidų klastingai nusišypsojau. Žmonių buvo daugiau nei kada nors, todėl man ėmė traukti kvapą, tačiau.. aš Scharlet. Susiėmiau, nuėjau prie stulpo ir uždėjusi ant jo savo rankas ėmiau judėti. Judėjau iš visos širdies. 

Girdėdama ne tokią trankią muziką kaip Amerikoje, trumpam užsimerkiau. Įsiliejau į tuos garsus ir lėtai judindama klubus nužvelgiau arčiausiai sėdinčius vyrus. Savo taikinius, prie kurių netrukus eidama troškau juos užvaldyti ir taip gauti kuo daugiau pinigų.

(*)

Po savo pasirodymo, kuris truko daugiau nei valandą stovėjau pasirėmusi į sieną ir laukiau. Net nežinojau, ko šią akimirką laukiau, tačiau dariau tai, kas buvo liepta.

Netrukus išgirdau koridoriuje, kuriame ir buvau, žingsnius, todėl šiek tiek pasukau galvą ir išvydau tą patį vaikiną, su kuriuo šiandien buvau susitikusi ir tariausi dėl darbo. Jis atsistojo priešais ir mane nužvelgęs tiesiog tylėjo bei kreivai šypsojosi. Tai man sukėlė šiek tiek įtarimo, todėl prikandau lūpą, tačiau netrukus ją atleidusi ir toliau žiūrėjau į jį visiškai tuščiu žvilgsniu. Stengiausi kuo greičiau išgauti iš jo kokių nors žodžių.

O jis.. tas žilstantis vyrelis netrukus ir prakalbo. Tačiau pasakė visiškai ne tai, ką norėjau išgirsti.

-Priimsiu, jei leisi man tave šiandien išpisti.

--------------------------------------------------------

Laukiu nuomonių, meilės! ♥

Odett xx