Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.18

KOMENTUOJAME

2.18
Scharlet pov.
Staigiai atsisėdau lovoje kai pro duris įėjo Becca su vaistinės maišeliu rankose. Su ja susipažinau tik buvau atvešta. Keista, bet jau visą dieną jaučiausi keistai, mane pykino, nenorėjau nieko saldaus..ir tai man kai ką priminė. Tad paprašiau jos nupirkti man nieštumo testą ir ji kaip matau tai padarė.
-Štai, - silpnai nusišypsojo ji įduodama man maišelį.
-Ačiū. – linktelėjau ir jį pasiėmusi nuėjau į vonią.
Man reikia tai padaryti, turiu išsiaiškinti ar tai tiesa. Žinau, daktaras sakė, kad man negalima kol kas vaikščioti, bet aš jaučiuosi gerai ir tai viskas.
Greitai atlikau kaip viskas buvo parašyta ir atsisėdau ant tualeto dangčio. Norėjau viską padaryti ir sužinoti atsakymą iki kol pareis Zayn, bet atrodo nespėjau, nes netrukus išgirdau jo balsą viduje.
Prikandau lūpą ir nuleidau žvilgsnį į grindis. Išgirdau kaip durys truputį prasiveria ir pro jas įeina Zayn.
-Scharlet? –paklausė ir aš pažvelgiau į jį. – Kas tai?
-Tai..tai nieštumo testas, Zayn. – atsidusau. Jo akys staiga lyg suspindo, šypsena atsirado jo veide.
-Ir jis čia nes?
-Manau..kad esu nėsčia.
Sumurmėjau. Puikiai žinojau, jog Zayn džiaugiasi, nes jis jau labai ilgą laiką apie tai kalba, o aš.. net nežinau. Esu pasimetusi ir išsigandusi, bet kartu ir laiminga. Laiminga dėl to, nes žinau, jog manyje auga meilės vaisius, o pasimetusi ir išsigandusi dėl to, jog mane nori nužudyti pats mano tėvas. Jūs pagalvojot, jog bijau dėl savęs? Nė velnio, bijau dėl vaikelio. O kas jei man nepavyks jo apsaugoti?
-Ir.. ką jis rodo? – paklausė Zy prieidamas arčiau ir atsitūpdamas tarp mano kojų. Jis švelniai suėmė mano šlaunis ir jas spustelėjo.
Trumpai jam nusišypsojau ir pažvelgiau į pagaliuką. Jis rodė..kad aš nieščia. Aš tikrai nieščia. Nusišypsojau kokia tik galėjau platesne šypsena ir staigiai atsistojusi ant kojų šokau ant Zayn apsikabindama aplink jo juosmenį kojomis. Sucypiau kai jis tuo tarpu taip pat džiūgaudamas apsuko mane kelis ratus aplink.
Po kelių sekundžių šiek tiek atsitraukiau ir vis dar pašėlusiai kvėpuodama pažvelgiau jam į akis. Mačiau jose didžiulį džiaugsmą, net didesnį už tą kai jam paklausus ar tėkėsiu už jo aš atsakiau taip.
-Turbūt žinai, jog vieno man neužteks,- sušnabždėjo ir privertė mane nusijuokti.
-Pažiūrėsim, - sukrizenau ir pasilenkusi švelniai jį pabučiavau.
Musm besibučiuojant pasigirdo kažkoks šurmulys mano palatoje. Atsitraukėme ir jam mane nuleidus išėjome iš vonios susikabinę rankomis.
-Štai kur jūs panele, prašome gultis į lovą, - iš karto pasakė vienas iš daktarų. Pastebėjau ,kad Zayn žiūrėjo į jį piktu žvilgsniu, kas jam būdinga, nes jis taip žiūri beveik į visus vyrus. Atsiguliau ir jis tęsė. –Išsiaiškinome, kad jūs šiandien vėmėtę ne dėl galvos traumos, o dėl to, kad laukiatės mažylio. Sveikinu.
-Mes tai jau žinom, - paprastai pasakiau spustelėdama Zayn ranką ir jam nusišypsodama.
-Na tuomet atrodo jums nieko neatsitiko, tik nestiprus galvos sutrenkimas kai atsitrenkėte į langą. Norėtumėm, kad po poros dienų atvažiuotumėte ,kad galėtumėme patikrinti ar ta žaizda galvoje neužsikrėtė.
-Žinoma. – linktelėjau ir jis išėjo. Tada atsisukau į savo vyrą ir nusišypsojau.– Padėsi man apsirengti?

(Po 7 mėnesių)
Suurzgiau ir bandydama šiek tiek atsitūpti su tuo arbūzu vietoj mano pilvo nusikeikiau. Žinokit, tai tikrai užknisa. Nemaniau, jog visi tie pasakojimai tiesa, bet taip jau yra. Man visada skauda kojas, nugarą, pradedu verkti ir juoktis visiškai iš nieko, kas penkiolika minučių noriu į tualetą ir dar tas valgio troškimas.. esu nepasotinama.
-Scharlet, palauk, - greitai pasakė man už nugaros buvęs Zayn ir staigiai pribėgęs išėmė laiškus iš pašto dėžutės už mane. Pavarčiau akis ir išsitiesusi susiėmiau už nugaros. Pažvelgiau į jį ir atsidusau. Buvo jau vakaras ir jis kaip tik grįžo namo, vis dar tame savo seksualiame kostiume. Prikandau lūpą ir nusišypsojau.
-Pasiilgau tavęs, - pasakiau pakreipdama galvą.
-O aš galvoji ne, su tais seniais taip neįdomu.- Zay nusijuokė ir priėjęs arčiau apkabino bei pabučiavo. Staigiai susiraukiau pajutusi kaip mažylis pradeda judėti.-Viskas gerai? – staigiai šiek tiek išsigandęs paklausė.
-Aha.. – giliau kvėpuodama pasakiau ir nejudėdama šiek tiek palaukiau. Viskas nustojo ir aš pagaliau galėjau išsitiesti ir su Zayn grįžti į vidų.
-Ko nori vakarienei? – paklausiau eidama link virtuvės.
-Nieko, šiandien eisiu su Aiden kur nors pasedėt! – sušuko lipdamas laiptais žemyn.
Pasedėt? Su Aiden? Kažkaip keistai čia viskas, jis dar niekur nėra išėjęs tokioj vėlumoj. Trūktelėjau pečiai ir atsisėdau ant baro kėdės. Pasiėmiau ant baro buvusį jogurto induką ir pradėjau valgyti.
Kai išgirdau kaip Zayn nulipa žemyn jau buvau baigusi. Šiek tiek pasilenkiau, kad pamatyčiau kaip jis šiek tiek priklumpa ir ausiauna savo batus.
-Viso! – atsisveikino ir trenkė durimis.
Rimtai? Tai viskas ką jis padarys prieš išeidamas?
Atsidusau išgirdusi kaip durys vėl prasidaro. Jis negalėjo to pamiršti, žinojau.
-Atleisk, sunki diena, - nusijuokė įeidamas į virtuvę ir prieidamas prie manęs. Zayn rankomis suėmė mano veidą ir įsisiurbė man į lūpas. Jaučiau kaip jo liežuvis įslysta ir pradeda kovoti su manuoju, kas tiesiog mane užvedė. Įvėliau savo pirštus jam į plaukus ir prisitraukiau jį kaip galėjau arčiau, nes norėjau išnagrinėti jį kuo galiu daugiau. Buvau apimta aistros ir jis staiga atsitraukė. – Turiu eiti. – ir tada apsisuko ir nuėjo.
Nusivaipiau ir išgirdusi kaip durys vėl užsidaro nulipau nuo kėdės. Nuėjau į svėtainę ir atsiguliau.
Toks gyvenimas kai esi silpna ir turi atsakyti ne tik už savo gyvybę knisa. Nekenčiu jaustis silpna.

Zayn pov.
Sukandau dantis ir įlipęs į mašiną atbulomis išvažiavau pro vartus. Tikiuosi Scharlet nepastebėjo mano pykčio, nes jai dabar negalima jaudintis. Ačiū dievui išėmiau laiškus už ją, nes ji nežinau kaip būtų išsigandusi pamačiusi laišką nuo savo tėvo, kuris pastaruosius septynis mėnesius tylėjo. Bet atrodo jis dabar tikrai nori susidoroti, ne tik su ja, bet ir mūsų vaikeliu. Tegul jis pasvajoja, mano šeimos niekas nelies.
Laiške Markas rašė, jog nori susitikti ir atsiprašyti. Nemanau, kad kas nors būtų patikėjęs ir atėjęs norėdamas išgirsti atsiprašymo iš žmogaus ,kuris neseniai norėjo tave nužudyti. Bet vis tiek džiaugiuosi, jog pamačiau laišką pirmas, nes šiuo metu iš Scharlet gali tikėtis visko.
Įvažiavau į kavinės aikštelę ir pastatęs mašiną išlipau. Patikrinau ar ginklas tikrai yra man už kelnių ir įėjau. Po kelių minučių pamačiau jį prie vieno iš staliukų.
-O aš tikėjausi, jog ateis pati. Atrodo klydau, atsiuntė savo didvirį. – pasakė kai priėjau.
-Ko norėjai? – paklausiau sukąsdamas dantis.
Turiu puikią progą jį tiesiog nušauti, bet negaliu. Dėl savo sūnaus arba dukters. Išprotėčiau sėdėdamas kalėjme ir negalėdamas matyti jo arba jos augant. Žinoma, galėčiau bėgti, bet žinau, kad tai nebūtų normalus gyvenimas, kurio mes dabar su Scharlet tiesiog trokštam.
-Norėjau atsiprašyti, bet tavęs net nematau ko. – prunkštelėjo jis.
-Tada viskas. – paprastai pasakiau ir apsisukęs išėjau.
Tikrai nežadu maldauti jo pasakyti kokie jo planai ar dar ko nors.
Pasukau link mašinos, bet tada sustojau prie jos pamatęs tą mafijozą iš Australijos Blake su ginklu rankose ir šalia jo apie dešimt vyrų.
Šūdas, tai spąstai.