Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.13

2.13
Scharlet pov.

Greitai atsitraukėm vienas nuo kito ir nieko nelaukę pradėjome tvarkytis. Raudonuodama kaip burokas pažvelgiau į tą pusę iš kurios sklido garsas ir pamačiau nueinant vieną moterį ir du jos mažamečius vaikus. Nusijuokiau.
-Dabar jų vaikystė bus traumuota, - nusijuokė Zayn nusekęs mano žvilgsnį.
-Tai jau tikrai. – nusišypsojau ir baigusi tvarkytis vėl atsirėmiau į mašinos šoną. Palenkiau galvą ir klastingai nusišypsojau.
-Kur mes baigėm? – sušnabždėjo Zay prieidamas arčiau ir paliesdamas viena ranka mano žandą.
-Prie mašinos kapoto, - pavarčiau akis ir nestipriai jį nuo savęs nustūmiau kai jis tuo tarpu suzyzė.
-Atsiimsi..
-Kas? Aš? – nusijuokiau.
-Palūkėk vakaro, mieloji. – nusiuntė oro bučinį ir plačiai nusišypsojęs grįžo prie mašinos kapoto.

(Vėliau)

Zayn pov.

Supratęs ,kad su mašina kažkas ne taip, pasakiau, kad Scharlet grįžtų į butą, nes čia nebuvo labai šilta. O pats pasilikau tvarkytis su mašina ,kol man galiausiai pavyko ją užvesti. Nebenorėjau žaisti ir kviesti Scharlet, tad tiesiog pats įsėdau ir išvažiavau.
Prasidariau langus ir užsidėjau akinius nuo saulės, nes saulė spigino nežmoniškai. Nusišypsojau prisiminęs šiandieninį mūsų su Scharlet pasilinksminimą. Tik dabar suprantu, kad man trūko ir to, jos žaismingumo bei aistringumo. Tikrai nežadu jos dar kartą paleisti, na jau ne.
Šiek tiek susiraukiau kai pamačiau iš paskos važiuojantį tamsų džipą. Pasukau visai į kitą pusę nei buvo prekybos centras ir visiškai nustėrau – jis mane sekė. Buvau tuom tikras.
Greitai išsitraukiau telefoną ir pridėjęs ji prie ausies užsimokšlinau ant galvos kapišoną.
-Taip, mano meile? – paklausė mielas Scharlet balsas. Šalia jos girdėjau Waliyhios juoką.
-Mane kažkas seka.
-Ką?! – sušuko. – Tik ne vėl...
-Man viskas bus gerai, - patikinau ją. – O jūs užsirakinkit ir niekur neikit. Prašau, šį kartą paklausyk manęs... – sumurmėjau.
-Būk atsargus, Zayn. – ji atsiduso.
-Myliu. – nusišypsojau.
-Ir aš tave.
Padėjau ragelį ir numetęs telefoną šalia suėmiau vairą abiem rankomis. Metas pašėlti.
Pagreitinau ir pradėjau lenkti visas prieš mane buvusias mašinas, sukau ir sukau. Vis dar mačiau už savęs tą automobilį, tad nelėtinau. Kai jau maniau, jog jo atsikračiau įsukau į vieną iš kelelių ir užgesinęs mašiną atsidusau. Atsipalaidavau sėdynėje, bet greitai pašokau pamatęs kaip tas pats automobilis įsuka į mano kelią. Nusikeikiau ir pasilenkęs ištraukiau iš po sėdynės buvusį šautuvą. Jį užsitaisiau ir išlipau.
Pažvelgiau į tą mašiną ir nustėrau pamatęs ten sėdintį Harry.
Nusitaikiau į jį ir palaukiau kol jis išlips. Šiek tiek atsipalaidavau kai nepamačiau jokių smurtinių daiktų jo rankose.
-Ką gi čia turim. – sumurmėjau.
-Atvykau pasišnekėti. Na iš tiesų ne su tavimi norėjau, bet tiksi ir tu. – pavartė akis.
-Gemma sakė, kad tavimi ten gerai pasirūpins, atrodo klydo.
-Ji susidėjo su tuo niekšu ir dabar tau gręsia pavojus. – paprastai pasakė
Sarkastiškai nusijuokiau.
-Ir ką gi aš jai padariau, kad ji norėtų mane nuskriausti? – paklausiau jo.
-Kiek girdėjau tu kai ką išsivežei. Nežinau ką, bet tai jiems labai svarbu.
-Ką? Nieko aš neišsivežiau... ir iš vis, ką čia darai? – supykęs paklausiau. Vos valdžiausi jo nenušovęs, nes vos pamatęs veidą man pro akis praskrido visos kankinimosi akimirkos be Scharlet. Jis dėl to kaltas ir aš negaliu to taip palikti.
-Pabėgau. – patrūkčiojo pečiais.
-Jei paleido tokį nevykėlį kaip tave, manęs jie tikrai nesugaus. – pasakiau. – Beje.
Jis kilstelėjo antakį, o aš tada tiksliai nusitaikęs šoviau jam į koją.
-Tikiuosi tave greitai pagaus tu, šiukšle. – išspjoviau ir vis dar žvelgdamas į Harry įsėdau į mašiną. Ją užvedžiau ir galiniu išvažiavau į pagrindinį kelią.
Man viskas atrodo per daug įtartina. Gal Harry viską tiesiog išsigalvojo ir manė ,kad išsigasiu ir pasiūlysiu jam susivienyti? Garsiai nusijuokiau.
Niekada nesusidėsiu su tuo niekšu, jam tik mėšlas ant jo galvos į draugiją tiktų.
Važiuodamas atgal į butą sustojau į vieną iš parduotuvių ir greitai nusipirkau visko ko galėtų prireikti. Tada grįžau ir vos vos nusinešęs iki durų keturis maišus, su koja pabendžiau į duris. Jos staigiai atsidarė ir aš atsidusdamas numečiau tuos maišus ant žemės.
-Zay.. – Scharlet atsiduso ir iš karto apsikabinusi mano kaklą rankomis stipriai mane apglėbė.
-Aš čia maže, viskas gerai. – nusišypsojau ir švelniai pradėjau braukyti jos nugara tai žemyn, tai viršun, nes jaučiau, kad ji išsigandusi.
-Aš taip bijojau ir vėl tave prarasti.. – sumurmėjo.
-Bet aš čia. Niekada tavęs nepaliksiu, meile. – šiek tiek atsitraukiau ir rankomis suėmiau jos veidą.
-Pažadi? – prikando lūpą.
-Pažadu. – nusišypsojau ir pagaliau sujungiau mūsų lūpas ilgam ir meilės kupinam bučiniui.