Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

20.

20.

Atmerkiau savo akis ir suurzgiau dėl saulės, kuri spigino į akis. Atsistojau iš lovos ir nesijaudindama ,kad esu visiškai nuoga, nuėjau prie lango ir užtraukiau užuolaidas. Jau ruošiausi eiti atgal į lovą ir miegoti, bet tada supratau, kad šiandien kažkas ne taip... Nėra Zayn.
Giliai atsidusau ir priėjusi atsisėdau ant lovos. Nuo pat tos akimirkos kai čia buvo apsilankęs Oscar supratau, kad jis išvyks ir atkeršys Harry, bet nemaniau, kad taip įvyks šitaip greitai. O gal ir žinojau ,kad taip bus, bet tiesiog nenorėjau to pripažinti.
Apsižvalgiau ir pastebėjau ant stalelio, šalia tuščio vyno butelio, padėtą raudoną rožę ir kažkokį lapelį. Paėmiau jį ir perskaičiau.
„Myliu, bučiuoju. Greitai susitiksime, sužadėtine. x"
Nusišypsojau prisiminusi vakar dieną. Ji buvo tikrai tobula, tokia apie kurią ir svajojau visada. Jis visą dieną buvo meilus, rūpinosi, vis šnekėjo apie mūsų vaikučius... Negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. Kad ir praradau visus kuriuos mane mylėjo, dabar atsirado tas vienintelis, su kuriuo noriu praleisti visą likusį gyvenimą.

Zayn pov.

Užsidėjau akinius nuo saulės ir giliai atsidusęs išėjau pro oro uosto duris. Apidairiau ir pamatęs Noah bei jo mašiną, pradėjau eiti.
Šiandien buvo sušiktai sunku, nes reikėjo palikti Scharlet. Bet dabar turiu galvoti tik apie kerštą tam sumautam Harry už savo sesutę ir už Gemma. Negaliu patikėti, kad jis šitaip pasielgė.
Nenorėjau liūdinti Schar, bet Gemmos būsena tikrai prasta, gydytojai prognozuoja tik mirtį. Tai mane siutina dar labiau. Kas per žmogus taip pasielgtų?
Priėjęs prie Noah, pasisveikinau trumpai apsikabindamas ir atsisėdau į keleivio vietą. Jam įsėdus, pradėjome važiuoti.
-Kaip čia viskas? - paklausiau jo.
-Viskas einasi kaip ir planavome, žmonių norinčių jį sužlugdyti vis daugėja. - silpnai nusišypsojo ir norėjo kažką sakyti, bet jį nutraukė jo telefono skambutis. Jis pakėlė ir kažko labai įdėmiai klausėsi, o tada numykė ir padėjo.
-Kas buvo?
-Louis susirado kažkokia pana, sakanti, kad gali padėti ir ji šnekėsis tik su tavimi. Gal žinai kas tai galėtų būti? - susiraukė.
-Tikrai ne, - papurčiau galvą ir atsirėmiau į kėdės atlošą.
Kas gi tai galėtų būti? Net nežinau kas galėtų pažinoti mane ir žinoti ką nors naudingo apie Harry.
Mašinai sustojus prie kažkokio namo, išlipau ir persimetęs krepšį per petį, nuėjau link durų. Kartu su Noah įėjome pro duris ir ten netrukus pasirodė Louis.
-Gerai ,kad grįžai, - tarė Lou. - Eime į virtuvę.
Linktelėjau ir numetęs krepšį kažkur ant žemės, pradėjau sekti Louis. Greitai pasiekėm virtuvę ir ten pastebėjau merginą tamsiais plaukais, nugara į mane.
-Mh. - atsikrenkščiau ir ji atsisuko.
Išsižiojau ir pradėjęs greičiau kvėpuotį žiūrėjau į ją.
-Belle?

(Prisiminimai)

-Belle! - sušukau įeidamas į didžiulį apleistą sandelį. Apsižvalgiau, bet nieko nepamačiau. Patraukiau link artimiausių durų, bet staiga už manęs kažkas sutraškėjo. Atsisukau ir pamačiau ten Jacob.
-Atėjai savo princesės, Zayn? - paklausė nusijuokdamas.
-Kur ji? - sušnypščiau iš kišenės išsiimdamas peilį.
-Mieloji, ateik čia, - tarė jis apsisukdamas ir netrukus prie jo prėjo Bell. Mano akių šviesa. Mano laimė. Mano meilė.
-Paleisk ją, aš tau nieko nepadariau! Aš jos nežudžiau! Prisiekiu savo gyvybe! Tiesiog paleisk ją! - šaukiau.
Jis tik nusijuokė ir užsiteisęs ginklą pridėjo jį jai prie smilkinio. Pajutau kaip kvėpavimas sustojo, atrodo nieko aplink nebemačiau, tik jos ašaras akyse.
Užsimerkiau ir keletą kartų įkvėpęs mečiau peilį Jacob tiesiai tarp akių. Bet buvo per vėlu.
Dar peiliui nepasiekus jo kūno, pasigirdo šūvis ir jų kūnai susmuko. Pribėgau ir pakėlęs merginos kūną pradėjau maldauti. Maldauti Dievo, kad nepasiimti iš manęs vienintelio žmogaus kuris verčia mane būti geresniu. Bet atrodo jis manęs neklausė. Ji išėjo.

(Dabartis)

-Belle? - susiraukiau pamatęs ją.
Taigi prieš ketverius metus pats mačiau kaip ji mano rankose mirė, kas per velnias?!
-Zayn... - ji atsiduso ir pribėgusi mane stipriai apkabino.
Bet aš nedariau nieko. Stovėjau sustingęs, sulaikęs kvėpavimą, nes man buvo per daug sunku tuom patikėti. Ji man buvo viskas, ją aš dievinau, net žadėjau su ja pabėgti, bet sušiktas Jacob ir jo kerštas už jo sesę(kuriai aš nieko nepadariau) visus planus sužlugdė. Negaliu patikėti savo akimis, tikriausiai tai tik per daug liūdnas sapnas.
-Zayn... Kaip aš tavęs pasiilgau... - vel ji sumurmėjo ir pakėlusi savo galvą man nuo krutinės, pažvelgė į akis. - Aš tave taip myliu... - tada jau stiebėsi mane bučiuoti, bet aš staigiai nuo jos atšokau.
-Kas per velnias?! Taigi tu mirusi! - sušukau ir susiėmiau už galvos. Viskas aplinkui pradėjo suktis, rankos pradėjo drėbėti.
-Ne ,Zayn... Mane išgelbėjo. - tarė ir nusišypsojo. Bell žengė žingsnį artyn, bet aš tik dar labiau nuo jos pasitraukiau.
-Ne... To negali būti... - murmėjau.
-Gali, Zayn. Taip ir yra. Dabar mes vėl galėsim būti laimingi, kaip ir planavome.
-Aš nesuprantu... Jei tu likai gyva, kur buvai visus tuos ketverius metus? - papurčiau galvą ir vėl pažvelgiau į jos mėlynas akis ,kurios seniau man reikšdavo viską. Net dabar man keista būti šalia jos nesusiglaudus ar net nesusikabinus. Su ja būdavau visada... kaip dabar su Scharlet.
-Aš sunkiai išgyvenau, pirmuosius dvejus metus nepabudau iš komos, o po to buvau praradusi atmintį. Bet viskas po truputi atgijo... ir aš kaip galėdama greičiau parskridau čia. Pas tave.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Priėjau prie stalo ir rankomis į jį atsirėmiau.
Man taip sunku būti šalia to, kas kadaise man reiškė viską. Vieną mano smegenų pusė sako, kad reikia ją apkabinti, džiaugtis, kad ji išgyveno, bet kita sako ,kad tai nebe ji ir viskas jau pasikeitė. Net nežinau ką galvoti, dabar esu visiškai šokiruotas.
-Zayn, viskas gerai? - pasigirdo Louis balsas iš koridoriaus.
-Jo. - atsakiau ir dar kelias akimirkas patylėjęs išsitiesiau bei atsisukau į Belle. - Ką čia darai?
-Kaip tai ką? - susiraukė. - Atvykau pas tave, taigi mes mylim vienas kitą ir dabar būsim kartu. Nejaugi nepameni mūsų amžinai, Zaynie?
-Ne, Bell. Mūsų nebėra. - sukandau dantis iš skausmo krutinėje.
Sakau tik tiesą, bet kažkodėl man vistiek skauda ,kai matau jos kenčiančias akis.
-Kaip tai nebėra? - aiktelėjo.
-Kai tavęs nebeliko... Per tuos metus aš su tuom susitaikiau ir dabar... - mano balsas užlūžo kai pamačiau ją pradedant verkti.
-Yra kita, tiesa? - prikando lūpą ir paklausė.
Linktelėjau ir nusukau nuo jos akis, nes man tai atrodė per daug savanaudiška, todėl taip skaudėjo. Bent jau aš taip manau...
Man sunku patikėti, kad dabar kai ji šalia, myli mane mes galime būti kartu, bet aš to nebenoriu. Jaučiuosi taip, lyg išduočiau pats save.
Pasigirdus garsiam garsus, staigiai atsisukau į Belle ir pamačiau ją susmukusią ant žemės. Greitai paėmiau ją ant rankų ir šaukdamas Louis vardą išėjau iš virtuvės. Jis iš karto išlindo iš kažkokio kambario ir nurodė man eiti į gretimą kambarį. Įėjau ir priėjęs prie lovos, greitai ją ten paguldžiau.
-Vandens, kas nors! - sušukau ir rankomis suėmiau jos veidą. Ne, ne, ne, nors ir nejaučiu jai to paties kaip seniau, nenoriu ,kad jai kas nors atsitiktų. Ji man per daug svarbi.
Netrukus pribėgo Oscar, su stikline rankose. Greitai ją paėmiau ir pašlapinęs savo pirštus, šiek tiek ją aptaškiau. Kai po kelių kartų nebuvo jokio režultato, pakreipiau visą stiklinę į ją ir ji giliai kvėpuodama atsisėdo.
Kelias akimirkas tiesiog stebėjau kai ji susiėmusi už veido raudoja, bet tada tiesiog nebeištvėriau. Išvariau Oscar ir atsisėdęs šalia jos, apkabinau.
-Aš atsiprašau.

Scharlet pov.

Gulėjau savo kambario lovoje ir skaičiau kažkokį banalų romaną. Nors tai ir neįdomi banalybė,tai vistiek kažkiek padeda. Nustumia mintis apie Zayn į šalį, o to man dabar labiausiai reikia. Nes ką aš galiu žinoti kas jam nutiks, vos apie jį pagalvoju man norisi grįžti atgal į Kanadą ir jam padėti, bet žinau ,kad negaliu to daryti, be to, jis tikriausiai supyktų.
Šiek tiek šoktelėjau kai po mano koja esantis telefonas pradėjo virpėti. Bet tada greitai jį paėmiau ir net nežiūrėjusi kas skambina atsiliepiau.
-Alio?
-Labas, Scha, čia Lou. - tarė pažįstamas balsas.
-Labas, gal kas nors atsitiko, kad skambini? - paklausiau jo iš karto.
-Ne.. tai yra.. jo, bet.. net nežinau kaip tau tai pasakyti.. - atsiduso jis.
-Kas? Louis, sakyk!- staigiai atsistojau ant kojų ir sušukau. Mano kvėpavimas iš karto pagreitėjo, širdis atrodė susprogs.
-Atsirado mergina.
-Ką? Kokia mergina? - susiraukiau.
-Kažkokia Bell ir ji dabar.. su Zayn kambaryje viena... ir...
-Belle? - aiktelėjau.
Nejaugi ta kalė gyva ir dabar nori suvilioti mano sužadėtini? Ne jau ne, jis priklauso tik man, niekam daugiau.
-Spėju, kad jos toks vardas...
-Užsakyk man bilietus, aš atvykstu.