Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

13.

13.

Scharlet pov.

Jis kelias minutes tylėjo ir turbūt galvojo. Vis dar mums būnant apsikabinusiems, jis tarė:
-Ji žino... Ji žino, kad aš noriu nuversti Harry.
Ką?
Iš nuostabos net aiktelėjau.
-Kaip?... – silpnu balseliu jo paklausiau padėdama rankas ant Zayn krutinės ir šiek tiek atsitraukdama.
Pažvelgusi į jo akis pastebėjau jose lyg ir kaltę. Pala, pala, gal kas paaiškins kas čia darosi?
-Ji..ji man patiko. Bent jau prieš porą metų... – žengė kelis žingsnius atgal ir apsisukęs vėl susiėmė už galvos.
Mintyse sukosi vien tik blogos mintys. Keičiausia, kad mes dar net nepradėjome vykdyti savo plano, o dabar... Jau antras kartas kai manau, jog viskas žlunga.
-Ir tu jai pasakei, kad... esi tam ,kad jį sužlugdytum?
Jis atsiduso ir man to pakako. Taip, ji viską žino.
Ir nemeluosi, jaučiuosi įskaudinta, nors tai įvyko ir prieš mane. Kažkoks jausmas krutinėje liepė man apsisukti ir išeiti. Norėjau pabūti viena, nes visada mėgau vienatvę. Nuo pat vaikystės kai netekau motinos, nusiraminti galiu tik būdama viena, su savo mintimis.
Tad klausydama savo širdies apsisukau ir sukandusi dantis išėjau. Nežinojau kur einu, nes beveik net nepažinojau klubo, bet aš tiesiog ėjau tiesiai. Ėjau ,ėjau kol galiausiai priėjau kažkokias duris ir man nebeliko kito kelio tik jas atsidaryti. Palenkiau rankeną ir iškarto papūtęs vėjelis įrodė, jog tai tikrai durys į lauką.
Šiek tiek prisimerkiau, kad prisipratinčiau prie šviesos ir galiausiai pamačiusi kur esu supratau, jog tai užpakalinės klubo durys. Man į akis iš karto krito juodas audi – Zayn automobilis. Apsidairiau ir man pamačius netoliese pamestą kažkokį suplotą metalinį strypą priėjusi į pasiėmiau, o tada vėl grįžau prie mašinos.
Bandydama prisiminti visas brolio vaikystėje duotas pamokas, užkišau jį už lango ir lėtai, bei atsargiai, kaip tik galėjau, stūmiau jį vidun. Kai jau atrodė ,kad man pavyko ir aš atitraukiau tą užrakinimo mygtuką, staiga strypas išslydo man iš rankų, bet ačiū Dievui, signalizacija nesuveikė.
Tada labai giliai įkvėpusi, pabandžiau dar kartą. Ir man pavyko!
Porą kartų pašokinėjusi iš laimės, atsidariau dureles, atsisėdau ir pasilenkusi atidariau sienelę po kurios buvo matyti daug laidų. Iš karto sujungiau raudoną su mėlynų ir man ,pagaliau iš pirmo karto, pavyko.
Mašinai užsikūrus, paspaudžiau gazą ir pajudėjau iš vietos. Vėl važiavau tiesiai, į nieką. Klausiausi savo širdies ir važiavau ten kur ji mane vedė.
Man reikia viską apgalvoti, nes tikrai nebežinau ką daryti. Gal bėgti? Ne ne ne, tada įskaudinsiu Gemm'ą ir dar... Negaliu palikti Zayn vieno. Per pastarasias dienas prie jo labai prisirišau ir... Su juo net pradėjau galvoti apie meilę. Tikrai..
Nors prieš kelis mėnesius ir pažadėjau sau, jog daugiau neįsimylėsiu, negaliu šito sustabdyti. Tragiškai bijau, bet ta baimė to jausmo mano širdy plisti nesustabdo.
Po kelių pravažiuotų kvartalų supratau ko man reikia – išsikalbėti. Tad pamačiusi pirmąją telefono būdelę, sustojau šalia jos ir pasimuisčiusi po Zayn audi saloną, radau kelias monetas. Išlipau ir į ją įėjusi įmečiau jas ir surinkusi numerį prisidėjau telefoną sau prie ausies. Po kelių signalų pasigirdo žvalus ir linksmas Louis balsas.
-Klausau?
-Louis... – sumurėmėjau ir atsirėmiau į sieną.
-Scharlet? Kas nors blogai? Kur tu? – pradėjo klausinėti.
-Aš... Turim bėdą.
***
Sėdėjau Zayn mašinoje šalia tos paties telefono būdeles, po neilgo pokalbio su Louis. Galvojau ar grįžti į klubą, ar ne. Bet pagaliau nusprendžiau, jog reikia grįžti, nes negaliu pakęsti minties jog palikau tai kekšei laisvą kelią. Ne jau ne, nors ji ir atrodo kaip top modelis, Zayn jai taip lengvai neatiduosiu.
Įvažiavau į tą pačią aikštelę ir išlipusi iš mašinos pradėjau eiti link durų. Bet man jų net nepasiekus, pro jas išlėkė visas iš pykčio raudonas Zayn.
-Kur tu buvai?! – sušuko.
-Nešauk, mašina sveika gyva, - pavarčiau akis ir apsisukusi norėjau pro jį praeiti, bet jis ištiesė savo plaštaką, ir sugreibė mane už rankos.
-Nenusišnekėk, Scharlet, aš ne dėl jos nerimavau. Tau viskas gerai? – dabar jau tyliau paklausė.
Kelis kartus sumirksėjau ir nieko neskydama puoliau jam į glėbį. Nežinau kodėl, tiesiog norėjau pajusti iš jo sklindinčią šilumą.
-Man reikia atsakymų į kai kuriuos klausymus... – sumurmėjau jam į kaklą.
-Kaip ir sakiau, šiandien po pasirodymo tave kai kur nusivešiu ir galėsi klausti ko tik norėsi, - meiliai atsakė ir aš dar kelias minutes pabuvusi jo šiltame, meilės pilname glėby, atsitraukiau.
-Kiek dabar valandų? – paklausiau.
-Jau devinta, bėk ruoškis, greitai šoksi, - silpnai nusišypsojo ir žaismingai pakštelėjęs man į užpakaliuką, pradėjo eiti link savo automobilio.
-Ko ten eini? – nusijuokiau dėl šitokio jo elgesio ir paklausiau. Vos jį pamačiau, man atrodo iš karto pasitaisė nuotaika.
-Apžiūrėti savo mažylės!- atšaukė ir aš paskutinį kartą jį nužvelgusi apsisukau. Praėjau pro klubo duris ir bandydama prisiminti visą kelią, patraukiau link savo kambariuko. Pagaliau jį suradusi, palenkiau rankeną ir įėjau. Man iš karto į akis krito tai, kad kažkas jame pasikeitė. Apsižvalgiau ir supratau kas, ant šalia esančios lovos padėti kažkokie rūbai, ir dar pakeista patalynė.
Patrūkčiojau pečiais ir priėjusi prie savo lovos taip pat pamačiau ten kažkokius nertinukus. Ak, ir vėl teks kentėti ir šokti tiems seniams... Bet dabar mane guodžia tik tai, kad žinau, jog ten bus Zayn ir ta... kalė. Taigi, atėjo metas parodyti, jog aš taip pat moku gerai judėti.

Zayn pov.

(Po Scharlet pasirodymo ant scenos)

Sėdėjau priekyje ir žiūrėjau kaip mano mežutė išeina iš scenos. Visi vyrai palydėjo ją šauksmais, kaip ir aš.
Atėjau čia stebėti jos pasirodymo, su šiokia tokia baime, nes nežinau ar susivaldyčiau jei kas nors kitas ją paliestų. Turbūt sukelčiau didžiausią sumaištį kokią tik žmonės yra matę, tikrai nesėdėčiau rankų sudėjęs.
Bet dėkuj Dievui, ji ne tokia kaip kitos, ji neleido prie jos prisiliesti niekam, net man! Aišku tai šiek tiek siutino, bet geriau nei, kad liečia visi.
Neilgai trukus po jos pasirodymo, pamačiau jog ji ateina prie manęs. Išskėčiau rankas ir ji atsisėdo man ant kelių.
-Pasirodei puikiai mažyte, - pagyriau ją pasilenkdamas ir pabučiuodamas ją į lūpas. Mintyse sušukau iš džiaugsmo, kad ji manęs neatstūmė, o kaip tik, atvirkščiai, įvėlė pirštus man į plaukus.
-Ačiū, - atsiduso po mūsų ilgo bučinio. Nusišypsojau ir uždėjęs rankas jai ant juosmens, toliau ramiai sėdėjau.
Tuoj pat ant scenos pasirodė dar kelios merginos, bet man tai nekėlė jokio susidomėjimo, nes šalia savęs turėjau pačią gražiausią ir seksualiausią merginą pasaulyje. Bet atrodo, tai jog tos merginos šoka taip arti mūsų, Scharlet nepatiko, nes ji susiraukė.
-Kas nors blogai?!- garsiai sušukau pakeldamas balsą, kad perrėkčiau garsią muziką.
Ji palinkčiojo, bet akys rodė kitaip. Tad atsistojau ir ištiesęs ranką pažvelgiau į ją.
-Ką? – paklausė susiraukdama.
-Eime tik! – nusijuokiau ir kai ji paėmė mano ranką, padėjau jai atsistoti. Tada ją viena ranka apglėbiau ir pradėjau vestis link savo kabineto. Vos patekome į koridorių, muzika šiek tiek nutilo, tad galėjome normaliau susikalbėti.
-Mes jau kažkur važiuojame? – paklausė manęs ji.
-Aha.
Atsakiau ir toliau ėjau link savo kabineto.
Staiga man į galvą šovė puiki mintis, tad pakėliau ją ant rankų ir apsukau. Ji iš nuostabos garsiai sucypė.
-Ką tu darai?! – paklausė besijuokdama.
-Apsivyniok mane kojomis, - tariau pažvelgdamas jai į akis. Dieve, kokia ji tobula...
Ji padarė tai ką sakiau ir dabar aš jau nešiau ją sau ant kupros. Jūs neįsivaizduojat, koks tai geras jausmas, nes tu žinai jog ją laikai savo rankose ir... Ji priklauso man.
Po kelių akimirkų, mes pasiekėme mano kabinetą. Su viena ranka laikydamas Scharlet, su kita darydamas duris įžengiau į kambarį ir vos pamačiau kas jame sėdi sustingau. Šūdas.