Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.3

2.3

Zayn pov.

-Ir kas toliau? – atsidusdama paklausė Walyhia, kai aš tuo tarpu kroviausi rūbus iš spintos į nedidelę kuprinę.
-Vyksiu ,kartu su Blake, į Sidnėjų ir susitiksiu su visais kitais vadovais. Tada ir nuspręsim ką daryti. – tariau.
-O tu ar tikrai apsisprendei? – dar tyliau paklausė.
Žinojau, kad jai baisu, nes iš Harry gali tikėtis visko. Štai priežastis kodėl liepiau jai trumpam išvykti iš Australijos.
-Oh... nežinau, nežinau, - atsiduso.
-Viskas bus gerai, supratai? Aš jį pagaliau nudėsiu, atkeršysiu už Scharlet, o tada gyvensim ilgai ir laimingai. Aišku? – silpnai nusišypsojau pagalvojęs apie normalų gyvenimą.
-Gerai, gerai, - nusijuokė ji. – Bet žiūrėk, Zy.. Prižadėk man du dalykus...
-Nu? – suzyziau atsisėsdamas ant sofos. Laukiau taxi ,kurį neseniai išsikviečiau.
-Pirma, prisiek, kad nežūsi ir antra.. prisiek, kad kai viskas baigsis tu.. susirasi tą vienintelę.. –tyliai pasakė.
-Jos iš numirusiųjų nebeprikelsi, Waliyhia. – pikčiau sumurmėjau.
-Tiesiog išgyvenk, asile. Myliu, - supratau kaip ji pavarto akis.
-Myliu.
Išjungiau ragelį ir pasiėmęs kuprinę nuo lovos, užrakinau butą ir nusileidęs į apačią įsėdau į taxi. Pasakiau, kad man reikia į oro uostą ir atsidusau.
Na va, štai viskas kartojasi.

Scharlet pov.
Man atsibudus, Harry jau nebebuvo. Kaip ir įprastai.
Vakar šiek tiek pasišūkave, galiausiai susitaikėme(nors nelabai tai pavadinsi susitaikymu). Bet duodu šimtą procentų, šiandien bus tas pats. Mes ir vėl pyksimės.
Negaliu sėdėti ir laukti kol kas nors įvyks. Turiu sužinoti kas su juo blogai.
Surinkau Harry numerį ir jis po kelių pyptelėjimų atsiliepė.
-Alio? – paklausė. Fone girdėjau garsią muziką.
-Labas, kur esi? – paklausiau sumišusi.
-Klube, su.. draugu. – paprastai atsakė.
-Tau viskas gerai? Taigi dabar rytas, – pavarčiau akis.
-Neaiškink man gerai. – piktai atrėžė. Na va, taip ir sakiau.-Atleisk, aš gėriau, tad... –greitai pasitaisė ir pradėjo atsiprašinėti.
-Gerai, gerai. – tiek tepasakiau ir padėjau ragelį.
Šį kartą eisiu iki galo. Turiu išsiaiškinti kas su juo pastaruoju metu negerai.
Greitai susirinkau visus daiktus ir išėjusi iš apartemaentų iš karto pamačiau Maiklą, apsauginį ,kurį man nusamdė Harry.
-Labas rytas panele, - pasisveikino linktelėdamas.
-Labukas, Maiklai. Žiūrėk, gal žinai kokiame klube Harry? – paklausiau jo.
-Ateiskite, bet negaliu šito atskleisti. – nepatogiai pasimuistė ir susikišo rankas į per dideles džinsų kišenes.
-Maiklai.. – atsidusau. – Padėk man, prašau.
Jis pasimetęs apsidairė ,o tada atsiduso.
-Jis Borlow, klube kuriame buvote prieš kokį mėnesį ar daugiau.
-Ačiū! O tu nesijaudink, nuvyksiu taksi ,kad nekiltų įtarimo iš kur sužinojau, gerai? – nusišypsojau ir jis lėtai palinktelėjo. Dar kartą padėkojau pabučiuodama jam į žandą ir apsisukusi nuėjau link lifto. Turiu pamatyti Harry.
Kažkas mano viduje sako, jog turiu ten nuvykti. Nežinau ką tikiuosi pamatyti, bet žinau ,jog kažkas tai tikrai bus. Tai sako mano širdis.
Nusileidusi ,pasigavau taksi ir į jį įsėdusi pasakiau ,kad vežtų mane į Borlow klubą. Po maždau dešimties minučių, mašina sustojo, o aš susimokėjusi išlipau. Prie įėjimo nebuvo jokios eilės, o tai visiškai nenuostabu, nes dabar tėra trečia valanda. Pasitvarkiau ir giliai įkvėpusi įėjau pro duris.
Degė įprastas klubinis apšvietimas, už baro stovintis vaikinas šluostė stikliukus, kelios padavėjos valė stalus, o muzika grojo. Atrodo čia nebuvo nieko, bet tada pastebėjau kažką sujudant vipinėje patalpoje, kuri nuo viso likusio klubo buvo atskirta tik nepermatomis užuolaidomis.
Susikaupusi ir tikėdama, kad ten bus Harry pajudėjau. Jau būdama netoli išgirdau kažkokios merginos garsų juoką ir tai manęs nenuramino. Nejaugi jis su kita? Nejaugi dėl manęs nužudęs šitiek žmonių, jis mane pamiršo? Nejaugi nebemyli kaip kadaise sakė? Nors man jo meilė nė motais, tiesiog...
Sukaupiau paskutines jėgas ir pravėriau tas užuolaidas.
Nežinau kas man užėjo, bet mane apėmė juokas. Pradėjau įsteriškai juoktis, o Harry ir nuo jo ką tik nulipusi mergina žiūrėjo į mane sutrikusiais žvilgsniais.
-Scharlet.. – girdėjau kaip tarė Harry.
-Oj, Harry, Harry.. – vis dar besijuokdama sumurmėjau. – Tu man juokingas. – dar kartą nusijuokiau.
Jis vis dar žiūrėjo nieko nesuprasdamas ir nieko nesakydamas. Tikėjausi, kad jis bent jau puls aiškintis, bet atrodo taip nebus.
-Tu dėl manęs nužudei Zayn. Tada dar mano tėvą, kaip paaiškėjo. – linktelėjau pati sau. – O dabar išmesi kaip kokią šiukšlę? Nejaugi nemanai, kad visa ta manęs siekimo misija nuėjo velniui ant uodegos? – vėl nusijuokiau.
-Ne, Scharlet. – greitai pasakė atsistodamas ir užsisagstydamas džinsus. – Visa tai.. – šaukdamas tarė.
-Kas?! – dabar jau nebesijuokdama. Mane apėmė noras verkti. – Dėl tavęs praradau mylimą žmogų!O tu šitaip?! Dėjau aš ant tavęs, supratai? Dėjau! – iššaukiau kiek begalėjau garsiau ir pikčiau, o tada apsisukusi pradėjau bėgti. Ašaros jau buvo pradėjusios tekėti man iš akių.
Būčiau taip ir išbėgusi, nukeliavusi į savo kambarį ir verkusi, nes tikrai to pasiilgau, o dabar tiesiog negalėjau sustabdyti ašarų, bet mano planas sužlugo kai prie pat įėjimo pamačiau kelis vyrus. Puikiai galėjau matyti jų rankose ginklus. Jau buvau beapsisukanti, bet jie mane pastebėjo. Bent jau galvojau, bet tada apsisukusi pamačiau ,kad jie žvelgia į Harry.
-Tu, šunsnuki! – sušuko vienas iš jų nusitaikydamas į Harry.
O, velnias.

Zayn pov.
Sėdėjau ant kažkokios betono krūvos ir tiesiog laukiau kol susirinks visi, kaip Blake sako Australijos geriausieji. Nežinau kodėl, bet jaudinausi. Jau ilgą laiką šito nedariau ir buvau nusiteikęs ginklo į rankas daugiau gyvenime nebepaimti, bet štai kaip viskas susiklostė.
Pakėliau akis nuo savo pirštų, kai prie manęs priėjo kažkoks jaunas vaikinas. Sakyčiau, kad jam kažkur 18 ar 19.
-Sveikas, - pasisveikino ištiesdamas ranką. – Austin.
-Zayn, - linktelėjau ją papurtydamas.
-Tu tas vaikinas iš Kanados šiaurinės dalies? – suraukęs antakius pasiteiravo ir atsirėmė šalia.
-Tikriausiai, - lengvai nusijuokiau.
-Tada man garbė su tavimi susitikti, Malik. Tu čia tikrai garbinamas. – paklausė ir aš nustėrau.
-Kaip tai? Ką aš jau tokio padariau? – visiškai nieko nesuprasdamas paklausiau.
-Tu visada pataikai, niekada dar nesi susimovęs...
-Esu. – nutraukiau jį. – Per paskutinę savo misiją susimoviau ir praradau ją, o tai atėmė mano norą vėl klimbti į tą šūdą. – pažvelgiau į tolį ,nenorėdamas sutikti jo žvilgsnio.
-Bet tu čia. – sumurmėjo lyg sau.
-Tik dėl keršto.