Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.1

2.1

Waliyhia's pov.

(Po 2 metų)

-Zayn! – tyliai sušukau kai pamačiau jį kitoje kiemelio pusėje.

Jis atsisuko ir nusišypsojo. Su didžiausia šypsena veide, prisilaikydama kuprinę ant peties, nubėgau jo link ir kai buvau netoliese, stipriai jį apsikabinau.

-Oh, sesute.. – atsiduso jis ir truputį pakėlęs apsuko ratu. – Nesuprantu, kaip galėjau leistis tau mokintis šitokioj tolybėj..

-Bet leidai, o dabar nieko nebepakeisi. – pasakiau ir parodžiau liežuvį atsitraukdama.

Jis tik nusišypsojo ir perbraukė ranka per barzdą.

-Tu tik pažiūrėk į save... visiškai pasikeitei, - sumurmėjau pačiupinėdama jo ilgesnius nei buvo plaukus.

-Tą dieną aš pasikeičiau. – tarė sukąsdamas dantis ir taip išryškindamas savo žandikaulio liniją.

-Baik. – subariau jį.- Šiandien apie tą dieną nešnekėsim. Pamačiau tave po ilgų pusantrų metų ir dabar noriu tiesiog pasivaikščioti ir paplepėti.

-Gerai, gerai. – nusijuokė jis.

Nusišypsojau ir įsikibusi jam į parankę pradėjau vestis koledžo miestelio link.

Keista pagalvoti, kad prieš porą metų buvau sekso lėlė, tarnaitė, mušama ir pardavinėdama, o dabar baigiu mokslus universitete. Taip, kaip mano tėvai ir norėjo.

Nuo tos dienos, kai Scharlet pasiaukojo dėl manęs ir paliko šį pasaulį, viskas pasikeitė. Maniau, kad Zayn su tuo susitaikys ir gyvens toliau, bet taip nebuvo. Visus metus, jis apkeliavo po visą pasaulį jos ieškodamas, bet tada galiausiai baigėsi ir pinigai, ir viltis. Jis suprato, kad Harry nejuokavo sakydamas, kad sugriaus jo gyvenimą, vien dėl to jog jį apgavo. Psichas.

Bet dabar mes bandome pradėti viską iš naujo. Zayn susirado kažkokį darbą, aš mokausi ir viskas. Tokia ta mūsų naujoji pradžia.

Scharlet pov.

Silpnai nusišypsojau padavėjui kuris ką tik atnešė mano gėrimą ir jo gurkštelėjusi atsiločiau kėdėje. Pažvelgiau į priešais mane sėdintį Harry ir besišypsantį savo telefonui.

-Kas rašo? – paklausiau.

Jis tik nejaukiai pasimuistė ir trumpam pažvelgė į mane, nieko nesakydamas ir vėl įsikniaubdamas į telefoną. Giliai atsidusau ir dar kartą atsigėrusi gaivaus gėrimo, atlošiau galvą ir leidau saulės spinduliams kaitinti man veidą.

Šiandien sueina lygiai du metai kai jo nebėra. Kai nebėra mano gyvenimo.

Viskas apie ką galiu galvoti, tai tik jo akys. Jos nepalieka mano minčių nei sekundei.

Jei būčiau tą dieną jo paklausiusi ir likusi Louis namuose, o ne išvažiavusi ieškoti tiesos... Čia aš kalta. Aš.

Tą dieną, kai Harry man pasiūlė sandorį ,kad išvykčiau su juo ir jis paliktų gyvą Zayn, aš nesutikau ir todėl kalta aš. Prieš akis vis dar stovi negyvo Zayn atvaizdas.

O tada supratau, kad negaliu leisti mirti Waliyhai, tad sutikau su jo pasiūlimu viską pamiršti ir išvykti. Pradėti viską nuo pradžių.

Pačias pirmąsias dienas čia, Sidnėjuje, buvau visiškai mirusi emociškai. Buvau lyg negyvelė ,kuri dar kvėpuoja. Nevalgiau, nešnekėjau, nemiegojau. Man per daug skaudėjo, kad galėčiau ką nors daryti. Atrodo didžiulis peilis vis pjaustė man krutinę. Trūko oro, trūko... jo.