Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.25

PASKUTINĖ DALIS!!!!
2.25
Zayn pov.


Atrodo pirmą kartą gyvenime bijojau. Tikrai ne dėl savęs ar dėl kokių namo daiktų, bijojau prarasti didžiausią savo turtą.. savo šeimą. Per paskutiniuosius metus supratau, kad vienintelis dalykas ko žmogui reikia, kad jis būtų laimingas tai šeima. Daugiau nieko, visiškai nieko. Gali skęsti skurde, fiziniame skausme, bet jei turėsi mylimus žmones šalia tu jausiesi laimingas. Tuom įsitikinau jau seniai, bet tik dabar leidau sau tai pripažinti.
Neleisiu jiems paliesti mano šeimos, kad ir ką turėčiau padaryti. Išsitiesiau prie sienos ir išsitraukęs ginklą šiek tiek pasilenkiau, kad pamatyčiau kas tai, bet kambaryje nieko nebuvo. Sudrėbėjau kai papūtė šaltas vėjas, plaukeliai ant odos pasišiausė.
Prireikė kelių sekundžių, kad suprasčiau ką tai reiškia..kažkas atidarė duris.
Staigiai apsisukau, bet buvo per vėlu. Jie mane pamatė.
Nurijau didžiulį seilių gumulą ir nusitaikiau į Blake. Jis stojėvo tarp savo penkių vyrų.
-Zayn, man reikia tik jos sumauto parašo.-pavartė akis jis ir sumurmėjo.
Sukandau dantis ir pagalvojau apie jo žodžius. Man tikrai gaila tų merginų, kurios bus pardavinėjamos, bet ar jos vertos tokių mūsų pastangų? Kodėl mes taip stengiames?
Supratau.
Mes visa tai perėjome ir žinome kaip tai skaudina. Gal kurios nors merginos brolis kentės taip, kad net nuspręs įsilieti į tą valdžią, o kita merginataip pat norės sužlugdyti tą verslą.. gal jie susitiks kaip ir aš kadaise sutikau Scharlet? Kas tada lauks jų? Nieko negali žinoti.
Ir aš žinau vieną, nenoriu, kad tos merginos nukentėtų,kaip ir nenoriu prarasti savo šeimos.
-Mes neturim jokių pinigų. – sumurmėjau.
Blake garsiai prunkštelėjo ir žengė žingsnį pirmyn. Pasilenkė ir prisimerkęs sumurmėjo:
-Tada darysim kitaip.
Jau norėjau išsižioti ir atsikirsti, bet išgirdau klyskmą,kuris privertė mano širdį sustoti. Nežmonišku balsu šaukė Scharlet kai ją keli vyrai tempė laiptais žemyn. Norėjau pribėgti prie jų ir patraukti tas sumautas rankas nuo jos bei išmalti jiems snukius, kol jie visi gulės nebegyvi, bet negalėjau. Negaliu parodyti, kad esu toks skystas.
-Paleiskit ją. – sušnypščiau vis žvilgčiodamas tai į Blake, tai į Scharlet.
-Negaliu, Zayn. Pasirašykit ir viskas.
Staiga supratau, kad jis nežino, kad tie turtai Scharlet nebepriklauso. Ji gali tiesiog pasirašyti, bet tai nieko nereikš. Todėl nuleidau rankas ir pažiūrėjęs į Scharlet linktelėjau.
Blake kilstelėjo antakius ir nusijuokęs pametė kažkokius popierius Scharlet. Ji nusivalė savo ašaras, kurios badė man širdį ir pasiėmusį tušinuką nuo žemės išraitė savo parašą. Tada pastūmė popierius ir atsistojusi priėjo arčiau. Apglėbiau ją ranka ir jausdamas kaip ji dreba atsidusau. Pažiūrėjau merginai į akis ir vos vos nusišypsojau.
Tikėdamasi, kad viskas bus baigta pažvelgiau į Blake ir pamačiau jį mus stebintį.
-Viskas? – piktai jo paklausiau.
Jis nenorom linktelėjo ir nieko nesakęs apsisuko. Pradėjo eiti ir man lyg nuo širdies akmuo nusirideno. Viskas? Dabar gyvensim laimingai ir yprastai?
Bet mano visos svajonės žlugo kai kažkoks vaikinas šnekantis telefonu priėjo prie Blake ir kažką jam pasakęs privertė sustoti. Blake degančiomis akimis vėl atsisuko į mane ir paėmęs ginklą iš vieno iš savo vyrų pradėjo greitai artėti. Sustingau, Scharlet šalia manęs sucypė ir pašoko. Pastūmiau ją nuo savęs, kad nieko nenutiktų, nes šito neištvęrčiau.
-Tu, šūdžiau! – šaukė jis. – Norėjai mane apgauti? Ar tu žinai kas tavęs dėl šito laukia?!
-Nesuprantu,- kiek galėjau geriau pamelavau.
-O taip, tu žinai! Ir dabar už tai atsiimsit! – sušuko ir nieko nelaukęs paspaudė gaiduką.
Jaučiau skausmą savo krutinėje.
Girdėjau Scharlet klyksmą.
Viskas akyse sukosi.
Ir mano galvoje pasirodė vaizdai.
(*)
Apsidairiau ir pamačiau nustebusią merginą prie lovos.
Scharlet.
Staigiai atsistojau, numesdamas nuo savęs lengvą Kate's kūną. Ji išleido kažkokį keistą nepasitenkinimo garsą, bet man nerūpėjo, nes dabar norėjau įsižiūrėti tik į merginą priešais mane.
Ji atrodė pasimetusi, bet tuo pačiu užtikrinta. Net nežinau kuom.
-Atsiprašau?- pakėlė antakius ji.
-Sorry, mergyt, įsijautėm, - nusišypsojau ir padėjau atsistoti Kate.
-Eime, - susiraukė ji pažvalgdama į Scharlet.
-Tu eik, aš tuoj, - tariau, neatitraukdamas akių ,nuo dabar esamos, Elle.
-Tu rimtai?!- tyliai sušnypštė Kat.
-Girdėjai ką sakiau? - piktai jos paklausiau ir ji netrukus išėjo trenkdama durimis. Kai ji išėjo nenutraukiau savo žvilgsnio nuo merginos. Ji turbūt tai pastebėjo, nes paklausė:
--Ko žiūri? Eik pas savo kekšę ir linksminkis.
Nusijuokiau ir tyliai prie jos priėjau. Ji manęs nepastebėjo, nes buvo nusisukusi ir tai buvo gerai. Kai buvau visai šalia jos atsidusau ir sumurmėjau:
-Atsargiai, Scharlet
~~~ 
-Kur važiuojam? – paklausė manęs Scharlet.
-Į gražią vietą, - nusišypsojau trumpam atitraukdamas akis nuo kelio ir pažvelgdamas į ją. – Tu graži. – sumurmėjau.
-Nejuokink, - nusijuokė ji. Dieve, jos balsas skambėjo nuostabiai.
-Nejuokauju. Ir tavo juokas gražus, - toliau meilikavau.
-Baik, - tarė rankomis užsidengdama raudonuojantį veidą.
-Aš rimtai,- sukrizenau.
-Netikiu.
-Prisiekiu.
-Vistiek netikiu.
-Geriau jau tikėk, - sušnabždėjau atsidusdamas.
Ji greitai atsitraukė rankas nuo veido ir pažvelgė į mane.
-Ką tai tūrėtų reikšti? – paklausė nesuprasdamas.
Aš tik nusijuokiau.
-Ne, rimtai, Zayn, sakyk, - suzyzė ji. Aš tik iškišau liežuvį ir toliau vairavau.
Schar susiraukė ir susidėjusi rankas ant krutinės nusisuko į langą.
-Nejaugi dabar pyksti? – rimčiau paklausiau.
-Mh. – numykė.
Atsidusau ir sustojau. 
-Ką tu darai? – paklausė, kai lipau iš mašinos.
-Paaiškinsiu ką turėjau omeny pasakydamas „geriau jau tikėk", - nusišypsojau ir apėjęs mašiną atidariau jai dureles.
-Ėjj, Zayn, taigi nežadi manęs įmesti į krumynus? – išsigandusi paklausė kai paėmiau ją nuotakos stiliumi ir iškėliau iš mašinos 
-Įsiklausyk, durnele, - pavarčiau akis.
Ji nusišypsojo.
-Zayn, paleisk, - tarė, bet aš nekreipiau dėmesio ir toliau ėjau takeliu. – Zaynnn... – suzyzė.
-Scharlettt... – atkartojau ją ir nusijuokiau.
-Aš rimtai, - pavartė akis.
-Aš irgi.
Tada ji nutilo, bet tik iki tol, kol nepradėjome artėti jūros
-Ne, Zayn, rimtai, paleisk, - pakartojo savo žodžius. Aš toliau nešiau ją į jūrą. – Zayn!- sucypė kai jis įbridau į vandenį. – Nenene, tik prašau, nedaryk to! Prašau!
-Pati prisiprašei, - nusijuokiau ir pradėjau eiti gilyn.
Garsiai juokiausi kai jos kojos pagaliau buvo apsemtos vandniu ir ji nesustodama šaukė.
-Prašau.. Padarysiu bet ką, - suzyzė iškeldama kojas aukštyn.
-Tada pripažink, jog esi graži, - tariau paprastai. Nežinau kodėl, tiesiog norėjau jai tai įrodyti.
-Ne jau ne. – prunkštelėjo ji.
-Tada eime, - pakilnojau pečius ir pradėjau eiti dar gilyn.– Nepripažinsi? – dar kartą paklausiau.
-Ne!- suklykė ji vėleik. Na kaip sau nori.
-Nori būti paleista, kaip matau? – nusijuokiau..
-Nenenenenene! – šaukė.
-Tada pripažink.
-Ne.
-Taip.
-Ne!
-O taip, - nusijuokiau..
-Uhhhhhh...- suzyzė. – Gerai jau gerai, tik prašau, nešk mane lauk iš čia!
-Tai tu graži? – nusišypsojau prikąsdamas savo lūpą.
-Taip, o dabar nešk savo subinę atgal į krantą!
-Gerai, - pakilnojau pečiais ir atleidau savo rankas leisdamas jai nukristi į vandenį.
-Tu, debile!- pradėjo šaukti nesavu balsu, kai išlindo.
-Aš, - toliau juokiausi.
-Durne, - sudrebėjo ir pradėjo eiti atgal. Ir tada netikėtai mane aptaškė.
Sustingau ir pakėlęs savo antakius pažvelgiau jai tiesiai į akis.
-Ak tu šitaip? – paklausiau. Ji nusijuokė ir nieko nelaukdama pradėjo bėgti link kranto. Pavarčiau akis ir nieko nelaukęs pasileidau paskui ją. Neilgai trukus ją pagavau ir pargrioviau.
-Paleisk, nuu, - suzyzė krizendama.
-Nea, - garsiai nusijuokiau ir paėmęs ją už pečių apsukau.
Nusišypsojau ir pažvelgiau į jos tamsias akis, kurios nuo saulės dabar buvo šviesesnės nei yprastai. Ji taip pat šypsojosi.
-Paleisk, maldauju tavęs, - tyliai sušnabždėjo.
Sukrizeno ir šiek tiek pasienkęs į priekį atsidusau.
-Tik po šito.
~~~ 
-Niekur neisi, mieloji. - nusišypsojau pastebėjęs jos veide sumišimą.
-Neaiškink, Zayn, darau ką noriu, niekas man to neuždraus. - pavartė akis. Dieve, kaip šito nekenčiu. Nors prisipažinsiu, kartais ir pats nejausdamas tai padarau.
Tada ji pažiūrėjo į mane ir atsidususi nusišypsojo.
-Kas? - dabar jau aš sutrikau.
-Tu tikra mįslė. Niekaip nesuprantu ko iš manęs nori.
Giliai įkvėpiau ir suėmiau jos rankas. Pridėjau jas sau prie veido ir užsimerkiau.
-Nežinau kas man darosi, bet nenoriu, kad tave tūrėtų kas nors kitas. Noriu tave matyti tik šalia manęs. Noriu matyti tave. Noriu liesti tave. Noriu jausti tave. Noriu tavęs, - tada atsimerkiau ir pamačiau jos akyse ašaras.
-Aš bijau, Zayn, - sumurmėjo ji.
-Nebijok. Pasitikėk manimi, - sumurmėjau ir pasilenkęs sujungiau mūsų lūpas ilgam bučiniui.
~~~ 
-Turiu tau kai ką pasakyti... – šyptelėjau pažvelgdamas į jos akisir plaukus,kurie nuo vėjo buvo susitaršę.- Vis dar prisimenu mūsų pirmąjį susitikimą, kai įvirtau į tavo kambarį. Tada mūsų susiginčyjimą ir.. maudynes. Niekada to nepamiršiu. Ta naktis mano gyvenime... Buvo geriausia. Sužinojau daug apie tave, bet... Tiesą pasakius supratau daug naujų dalykų ir apie save. Iki tol maniau, kad esu tik maniakas norintis keršto, bet tada... Supratau, kad esu kur kas daugiau ir... Tai atsirado tik tada kai sutikau tave. Tu mane papildei. Ir noriu to visam gyvenimui... Scharlet... Ar tekėsi už manęs?
Ji atrodė šokiruota, tad aš išsigandau. Kas jei ji nenori? Kas..kas bus tada? 
Bet ji sumurmėjo tai, kas pribvertė mane būti laimingiausiu:
-Taip. Noriu būti Malik.
~~~ 
Staiga išgirdau jos balsą ir pamačiau jos akis. Ji laikydama ginklą savo rankoje žengė į priekį ir man stipriai suspaudė širdį. Ji gyva? Mano meilė gyva? Atrodo visas pasaulis nušvito, nes pajaučiau laimę.
Negalėjau nutraukti savo žvilgsnio nuo jo nei sekundei. Ašaros nesustojo riedėti mano skruostais, vis dar negalėjau suprasti, kad jis čia. Tiesiog netikėjau savo akimis.
-Scharlet? – tyliai atsidusau žengdamas vieną žingsnį į priekį.
-Zayn... – aiktelėjo ji ir nieko nelaukdama pasileido link manęs. Netrukus jau jaučiau jos kūną prigludusį prie manojo, kelios ašaros pačios išriedėjo man iš akių, nes pagaliau galėjau ją apkabinti..ohh..kaip aš jos pasiilgau.
-Aš maniau.. aš maniau, kad tavęs nebėra... – giliai atsidusęs suėmiau jos veidą savo delnais.
Giliai įkvėpiau jos kvapo ir nusišypsojau.
-Prašau... Niekada manęs nebepalik.. – sumurmėjo mano meilė..
-Niekada. – silpnai, vis dar nevaldydamas ašarų prižadėjau ir šiek tiek pasilenkės sujungiau mūsų lūpas.
Pagaliau.
(*)

Scharlet pov.
Nemačiau ir negirdėjau nieko kas vyko aplinkui. Laikiau savo glėbyje suglebusi Zayn kūną ir verkiau.
Jaučiau kaip mano širdis dūžta į tūkstančius šipuliukų.
Nes, kad ir kaip nenorėjau pripažinti..jaučiau, kad jau pabaiga.

(x)
Scharlet buvo sunku visą tai ištverti, bet jai padėjo sūnelis Mason. Jis buvo tikra Zayn kopija ir tai ją kažkaip ramino, nes ji žinojo, kad Zayn visada bus su jais..ji jautė jį šalia. Jos gyvenimas tapo yprastas ir tai jai labai patiko. Trūko tik vieno.. Zayn šalia. Mergina niekada nebesijautė tokia laiminga kaip kadaise.
Ir tą vakarą kai ji jautė, kad mirs nuo senatvės ji tarė:
-Ačiū tau, Zayn. Tu padarei mane laiminga.. nesvarbu, kad neilgam. Myliu tave, Zayn.

THE END

Labai noriu padėkoti tiems,kurie skaitė:) Tikrai neišsiplėsiu, tiesiog noriu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog pradėjau ją rašyti:) Nors ir nebuvo labai daug nuomonių norių padėkoti toms, kurios tai parašydavo..meilės, jūs mane priversdavote šypsotis. Myliu jus labai labai ir dra kartą ačiū!!!
Lauksiu nuomonių:) :*

-Odeta.