Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.16

 2.16
Scharlet pov.

(Po mėnesio)

-Aš namie! – išgirdau Zayn šaukiant. – Scharlet? – paklausė lipdamas laiptais kai aš neatsiliepiau.
Buvau sukrėsta. Nežinojau ar džiaugtis ar ne, tiesiog nė nenumaniau ką galvoti ir kaip elgtis.
Kai Zayn skubiai pravėrė duris ir pamatė mane ant grindų, staigiai pripuolė šalia ir apkabino. Padėjau savo galvą ant jo krūtinės ir užsimerkiau bei padaviau tą laišką, kurį iki šiol skaičiau. Jis jį paėmė ir perskaitęs atsiduso.
-Tai tavo tėvas nemirė? – tyliai paklausė.
-Kaip matai,- prunkštelėjau.-Ir juokingiausia tai, kad jis mano, jog aš kalta dėl brolio mirties, absurdas..
-Tegul mano jis ką tik nori, mes gyvensim toliau kaip gyvenom ir viskas. – pareiškė nusišypsodamas ir atsukdamas mane į save.
-Bet jis sakė, jog atkeršy-
-Perėjom dar ne tiek mėšlo, susitvarkysim ir dabar. –pavartė akis ir suėmęs mano veidą nusišypsojo. – Žinojai, kad tu velniškai graži.. – atsiduso.
-Durniau, paleisk mane, - pagaliau nusijuokiau bandydama atsistoti.
-Kas už tai? – prikando lūpą.
-Nupirksiu picos šiandien? – kilstelėjau antakį pasiūlydama.
-Tinka. – paprastai atsakė ir pakilnojęs pečios paleido mane. Sukrizenau ir apsisukusi nuėjau link spintos. – Kur žadat eiti? – girdėjau kaip Zay paklausia. Pažvelgiau per petį ir pamačiau jį gulint ant žemės, kas privertė mane nusijuokt.
-Pasedėsim pas ją tiesiog namuose, be to netoli yra toks dalykas vadinamu lova, jei žinai, -garsiai nusijuokiau.
-Pataupysiu aš tą lovą kitokiai veiklai.
-Tikrai? – prunkštelėjau išsitraukdama rūbus ir į jį atsisukdama.
-O taip, katyte. – sumurkė.
-Tu gal gėrei šiandien? – garsiai nusijuokiau. Jis tikrai buvo per daug geros nuotaikos, jog būtų blaivas.
-Ką gali žinoti.
Pavarčiau akis ir nusimoviau maikutę.
-Uuu, nusirenk! – nusijuokiau kai išgirdau kaip jis sušunka.
Pažiūrėjau į Zay žudančiu žvilgsniu ir jis aiškiai parodė, jog užsičiaups. Viskas atrodo yra per daug gerai, kad būtų tiesa. Zayn dirba ir gerai uždirba, aš kiekvieną vakarą ruošiu jam vakarienę, arba nueinam kur nors pavalgyti, man tai.. labai jau šeimyniška ir kasdieniška. Vis dar jaučiuosi keistai taip gyvendama, lyg tai būtų ne mano gyvenimas, o kurios nors kitos normalios merginos.
-Žinai ką, aš šiandien apie kai ką galvojau.. – sumurmėjau užsisegdama kelnes ir į jį atsisukdama.
-Klausau.- šyptelėjo.
-Tikrai nenoriu gyvenime nieko neveikti, norėčiau.. baigti mokslus, o tada ga net..dir-
-Ne, ne ir dar kartą ne.- griežtai pareiškė atsistodamas.- Aš tau neleisiu dirbti.
Susiraukiau.
-Ką? Kodėl?
-Tu mano žmona ir aš noriu tave išlaikyti. Taip jausčiau-..tiesiog nenoriu.-piktai sumurmėjo.
-Pala, pala.. norėjai pasakyti, jog nenori ,jog dirbčiau vien dėl to, jog jei mane išlaikai tai galvoji, jog esi šeimos galva ar kažkas panašaus? Nori jog būčiau priklausoma nuo tav-piktai sumurmėjo.
-Pala, pala.. norėjai pasakyti, jog nenori ,jog dirbčiau vien dėl to, jog jei mane išlaikai tai galvoji, jog esi šeimos galva ar kažkas panašaus? Nori jog būčiau priklausoma nuo tavęs dėl pinigų ir, kad niekada nepabėgčiau? –garsiai paklausiau. – Zayn, nusileisk truputį. Aš irgi noriu ką nors veikti šiame gyvenime išskyrus maisto ruošimą!
-Aš sakiau ne! – jis sušnypštė ir priėjęs arčiau suėmęs mano rankas sulenkė bei prispaudė prie manęs. – Aš tau to neleisiu.
-Dėjau aš ant tavo principų! – išspjoviau ir staigiai išsilaisvinusi iš jo glėbio apsisukau.
-Scharlet! – girdėjau kaip jis šaukė kai aš leidausi laiptais.
Tegul jis rimtai užsikruša. Jeigu aš noriu mokytis, jis manęs tikrai nesustabdys.
Prieš išeidama į lauką skubiai čiupau jo geriausios mašinos raktelius ir prie jos priėjusi įsėdau. Nusišypsojau netikra šypsena pati sau ir užvedusi variklį paspaudžiau gazą. Nusijuokiau ir išvažiavau iš garažo. Prie pat vartų pamačiau Zayn mosuojantį rankomis ir išpūstomis akimis.
-Atsiknisk! – sušukau pravėrusi langą ir iškišusi jam vidurinį pirštą, o tada kiek galėjau greičiau jį apdūmindama išvažiavau iš kiemo. Buvau pikta, nesveikai pikta.
Net nežinojau kur važiuoju, važiavau kur akys vedė. O dar su šita gražuole važinėtis buvo tiesiog tikras malonumas.
Staiga supratau, kad įvažiavau į kažkokį skersgatvį. Ir puiku.
Išlipau iš mašinos ir stipriai iš kojos spyriau į mašinos ratą. Tada išleidau skausmo dejonę ir atsidusau. Dabar jau puikiai supratau, kad man kažko trūksta. Tik kažin ko?
-Kas tave šitaip sunervino, dukrele? – staigiai pašokau išgirdusi balsą netoliese. Su panieka apsisukau ir pažvelgiau į savo tėvą.
-Žinai, dabar tiesiog trokštu, kad tada kai Zayn šovė jis būtų pataikęs. – sušnypščiau.
-Bet nepataikė, o tai svarbiausia. Galvojau, kad kai sužinosi ,jog aš vis dar gyvas tu manęs ieškosi.. bet tu taip nepadarei. Kodėl?
-Nes sužinojau, kad tu parsidavei Harry. Ir tada kai seselė man pasakė, jog tavęs ligoninėje nebėra.. nebemačiau reikalo tavęs ieškoti. Jei tau tada manęs nereikėjo, tai nereikia ir man tavęs.
-Aš gėdyjuosi tavęs kaip dukros, - tarė.
-O aš tavęs jau seniai atsižadėjau. – prunkštelėjau. – Negalvok, kad po to kai sužinojau, jog tai tu sugadinai tą lėktuvą ir mirė mano mama bei daug kitų nekaltų šeimų, aš su tavimi bendrausiu. Nė nesvajok.
-Negirdėjai ką sakiau? Man tavęs nereikia!- sušuko.
-Tai kodėl tu mane sekei? Ko tau reikia? – lėtai susirasdama mašinos rankenėlę už savo nugaros paklausiau.
-Keršto.
Jam tai pasakius kaip galėjau greičiau atidariau duris ir įšokusi į mašiną paspaudžiau gazą. Sucypiau kai supratau, kad jis šaudo man į priekinį langą. Ačiū Dievui sugalvojau pasiimti šią mašiną, kuri kaip nežinojau yra apsaugota šarvais. Galiniu greitai išsivairavau iš to keliuko ir paspaudžiau gazą iki galvo. Važiavau neatsisukdama, nes kitaip tokiame kelyje pilname mašinų tikrai būčiau kurią nors sudaužiusi. Bet kai trumpam pažvelgiau pro galinį veidrodėlį pamačiau, kad jis nežada to palikti.
Jis tikrai nori mane nužudyti šiandien.
Dar labiau pagreitinau ir pradėjau sukti tai į kairę, tai į dešinę tikėdamasi, kad taip nuo jo pabėgsiu. Bet tai neįvyko, turbūt dėl to, kad jis buvo nesveikai geras vairuotojas ir mano mokytojas.
Bet nieko, mokinys visada pranoksta mokytoją.
Apsidairiau ir atsidusau kai nepamačiau tos mašinos. Taip ir sakiau.
Nusišypsojau pati sau ir sulėtinau iki normalaus greičio. Pasukau link mūsų namų, nes buvo per daug rizikinga dar kur nors važiuoti.
Kai sustojau prie geležinkelio pervažos šiek tiek susinervinau, nes kaip tik tą akimirką turėjo greitai pravažiuoti traukinys. Atsipalaidavau sėdynėje ir išsitraukiau telefoną. Surinkau Zayn numerį ir paspaudusi skambinti prisidėjau jį prie ausies.
-Scharlet, kur tu?
Prasižiojau, kad pasakyčiau, jog man viskas gerai ir aš grįžtu, bet nespėjau. Paskutinis dalykas ką prisimenu tai didžiulį smūgį į mašinos galą ir mano skridimą pro langą.