Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.22

2.22

Zayn pov.
(Kita diena)

Pramerkiau akis ir šiek tiek susiraukiau kai nesupratau kur esu, bet tada prisiminiau vakarykštę naktį ir atsipalaidavau. Scharlet gulėjo mano glėby.
Tikiuosi vakar ji tikrai pasimokė ir daugiau nuo manęs nebebėgs, nes kito tokio karto taip lengvai jai neatleisčiau. Gal ir kaltas pats aš, bet tai nesvarbu. Ji klausydama savo sušiktų principų nuo manęs pabėgo, o tai mane nesveikai įsiutino.
Netrukus ji taip pat prasimerkė.
-Skauda? – paklausiau.
Ji pabandė pajudėti, bet staigiai sustojo. Vien jos veido išraiška buvo aiški.
-Puiku, - pavarčiau akis ir patraukęs jos kūnelį išlipau iš lovos. Susiradau savo rūbus ir apsirengiau.
-Kur eini? – susiraukė kai išsitraukiau savo telefoną iš kišenės ir pažiūrėjau kiek valandų.
-Turiu reikalų. – paprastai atsakiau.
Nenorėjau, kad Schar dėl manęs jaudintųsi, nes jei pasakyčiau tiesą tai taip tikrai būtų. Ji jau norėjo man prieštarauti, bet tada staiga aiktelėjo. Susiraukęs į ją pažiūrėjau ir supratau kas ją taip išgąsdino. Visa lovos anklodė buvo nutepta krauju ir aš puikiai žinojau kieno jis. Pakėliau savo maikė ir pamačiau sudžiuvusį krauj aplink žaizdą. Velnias, kaip aš nieko nepastebėjau?
-Sėskis. – tik tiek Schar pasakė ir sukandusi dantis atsistojo. Žinojau, kad jai skaudėjo ir man tai nelabai patiko, bet taip ir turi būti. Prieš ją iškrušdamas žinojau, kad taip bus, toks lyg ir buvo mano tikslas.
Atsisėdau ant lovos kai ji tuo tarpu nuėjo į vonią ir atsinešė vaistinėlę. Stipriai sukandau kai ji užpylė ant žaizdos kažkokio skysčio ir nuvalė visą kraują.
-Gal persiųti? Nes plyšo,- susiraukusi pasakė.
-Nereik. –sumurmėjau nuleisdamas marškinėlius ir atsistodamas.
-Zayn, - pasakė ji kai jau ėjau link durų.
Atsisukau ir pamačiau ją žiūrint į mane liūdnomis akimis.
-Tu vakar sakei tiesą? – prikandusi lūpą paklausė.
Prisiminiau savo žodžius prieš mums užmiegant ir man suskaudo širdį. Šūdas, kas su manim pasidarė..visi tie reikalai su Harry ir Blake mane visiškai išblaškė. Ji pradėjo abejoti mano meile jai ir tai tikrai reiškia, kad aš atšalau nuo jos. O tai nėra gerai, nes mylių ją visa savo širdim, tik pastaruoju metu tos meilės nebeišreiškiu taip aiškiai, kad suprastų ir ji.
Priėjau arčiau prie jos ir atsitūpiau šalia apsikabindamas jos šlaunis.
-Atsiprašau. – tariau.- Viskas mane taip įsiutino ir aš.. nebežinau pats ką daryti. Bet aš tave myliu, visada mylėjau ir mylėsiu. Žinok tai, prašau, visada.
Schar silpnai nusišypsojo ir šiek tiek pasilenkusi sulietė mūsų kaktas.
-Ir aš tave myliu. Prašau, būk atsargus. – paprašė.
-Juk žinai, kad aš visada atsargus. – sukrizenau ir švelniai ją pabučiavau ir tada atsistojęs išėjau.

Scharlet pov.
Kai Zayn išėjo kritau nugara į lovą ir suirzgiau. Žinokit, būti nėščia nėra taip jau faina ar kažkas panašaus. Nežinau kaip kiti, bet šitas vaikelis yra fiziškai nesveikai stiprus ir energingas. Jei ne mano stiprybė jau seniai žliumbčiau atsigulusi ant žemės.
Net nekamantinėjau ir neprašiau, jog Zayn pasiliktų ar bent paaiškintų kas vyksta, nes žinojau, kad to nebus. Vien iš jo atsargaus ir saugančio žvilgsnio supratau, kad ji manęs neįvels į visą tą reikalą net per savo lavoną. Ir tai patvirtina jo žodžius, jog mane myli. Dabar bandau apgauti savo ir prisiversti pamiršti tai, jog paabėjojau ta meile, bet po vakar kilo visokiausių minčių. Jis buvo šiurkštus, piktas.. ir man nebuvo malonu.
Po kažkur pusvalandžio pasijaučiau išalkusi. Nenuostabu, nes vakar vakare nieko burnoj neturėjau, o žinant koks mano apetitas šiuo metu tai labai keista. Atsikėliau ir atsargiai apsirengusi išėjau iš kambario. Įėjau į liftą ir durys jau užsidarinėjo, bet tada kažkas mano aukšte pradėjo šaukti, jog sustočiau. Prirėmiau ranka lifto duris ir netrukus vidun įbėgo labai mielas vaikinas mano amžiaus.
-Ačiū labai, - nusišypsojo jis plačia šypsena padėkodamas.
Aš tik nusišypsojau jam atgal ir paspaudžiau pirmo aukšto mygtuką. Slaptai į jį žvilgtelėjau ir pamačiau jį mane nužiūrinėjant, tad nesusivaldžiau nesusijuokusi.
-Tu čia viena? – paklausė.
Nežinojau kaip jam paaiškinti apie mano situaciją ir be to tingėjau, tad tiesiog atsakiau, kad taip.
-Mason, - prisistatė ištiesdamas ranką.
-Scharlet. – paprastai pasakiau ją paspausdama.
-Kiek dar laiko būsi čia apsistojusi?
-Šiandien jau išvykstu. Tu?
-Savaitę, nes namuose vyksta remontai, žinai. – prnkštelėjo.
-Aišku. –linktelėjau ir netrukus liftas atsidarė. Mason išleido mane pirmą ir mes abu patraukėme link kavinukės.
-Gal pusryčiu? – paklausė jis nusijuokęs.
-Aš ištekėjusi, tai,- šyptelėjau iškeldama ranką ir parodydama žiedą.
-Oh, gaila. Nors galim tik papusryčiauti? Nieko rimto.
-Ne, ačiū.
Atsisakiau ne dėl to, jog jis nemielas ar kažkas panašaus, tiesiog nenorėjau, jog netikėtai grįžtų Zayn ir sukeltų kokį skandalą. Tad atsisėdau toliau nuo jo stalelio ir užsisakiusi pusryčius pavalgiau. Tada susimokėjau ir grįžusi į savo kambarį susirinkau drabužius ir nuvilkau kraujuotą patalynę, o tada įmečiau ją į skalbinių dėžę. Gal bent kiek padėsiu tvarkytojoms.
Kai jau buvau beišeinanti pro duris suskambo mano telefonas. Greitai atsiliepiau ir išgirdau uždususį Zayn balsą ir aplink jį kulkų šūvius. Velnias.
-Scharlet, neišeik iš savo kambario!
-Ką? Kas vyksta?
Bet atsakymo nebegavau. Aplinkui buvo visokiausių šauksmų ir riksmų. Pribėgau prie durų ir užsirakinusi parkritau ant žemės ir apsikabinau savo pilvą. Ašaros pačios pradėjo riedėti man iš akių.
-Tėveliui viskas bus gerai..aš žinau.