Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.8

2.8
Scharlet pov.

-Labas rytas, - nusišypsojau Alek įeidama į virtuvę. Jis sėdėjo prie stalo, atsirėmęs į jį rankomis ir gurkšnojo vandenį iš buteliuko. Kažkas vakar perdaugino...

-Labas, labas, - sumurmėjo.
-Šiandien eisiu ieškotis darbo, - pranešiau atsisėsdama priešais.
Vaikinas tik silpnai linktelėjo ir aš supratau, kad dabar tikrai ne laikas plepėti. Pavarčiau akis ir pasiėmusi puodelį prisipyliau vandens. Jį išgėriau.
-Pasižiūrėk šaldytuve yra ko tik nori, aš einu prigulti. – atsiduso ir pasakė atsistodamas. Tyliai nusijuokiau. Atrodo šiam vaikinui pagirios tikrai sunkios.
Tada papusryčiavau, pasiėmiau vandens buteliuką iš šaldytuvo ir greitai persirengusi išbėgau pabėgioti. Žinau, kad prieš imdamasi ieškoti darbo turiu susikaupti ir atsipalaiduoti, o tai gali padaryti tik bėgiojimas. Vos išbėgusi pro Alek namų vartus pasukau į kairę. Ačiū Dievui namas buvo rajono gale, tad galėjau laisvai pasportuoti tik nubėgdama iki rajono galo ir grįždama atgal, tad sumaniau taip ir daryti.
Bėgdama ir žvelgdama viską aplink galėjau suprasti kas kas yra. Pavyzdžiui, viename kieme tiek daug gėlių, tad aišku čia gyvena sodininkė arba žmogus ,kuris tikrai išprotėjęs dėl gėlių. Kitame kieme mėtėsi begalė vaikiškų žaislų ir tai leido suprasti ,kad arba toje šeimoje yra labai daug vaikų, arba tik vienas ,kuriam viskas leidžiama.
O tada grįžusi pažvelgiau į Alek kiemą. Ir keista, bet nepamačiau nieko kas jį išduotų. Visiškai nieko.
Susiraukiau nežinia dėl ko ir pribėgusi prie durų pabandžiau jas atidaryti. Nusikeikiau kai jos neatsidarė, buvo užrakintos. Paėjau kelis žingsnius atgal ir apsidairiau norėdama pamatyti ar tai tas namas, o tada pamačiusi numeriuką nusikeikiau... tai buvo ne tas!
Apsisukau norėdama nueiti ir tikėdamasi, kad nieko nėra namie, bet tada išgirdau kaip durys atsidaro.
-Atsiprašau? – išgirdau švelnų merginos balsą.
-Oj, atleiskit, sumaišiau namus. – silpnai šyptėlėjau jai ir vėl apsisukusi pradėjau eiti iš kiemo, bet tada išgirdau pažįstamą balsą.
-Scharlet? Ką čia darai?
-Alek, tai ką tu čia darai? – netikrai nusijuokiau. Buvau visiškai pasimetusi.
-Aš atėjau pas draugą, - nusikvatojo. – Sophia, ji gali užeiti, tiesa? – paklausė merginos šalia.
-Ne, ne, tikrai. Turiu nusiprausti ir persirengti,nes aš truputį bėgiojau.. – numojau ranka ir pradėjau eiti atbulomis.
-Bet po to ateisi, gerai? Noriu susipažinti su Alekso drauge, - nusišypsojo mergina. Alekso? Tai jis ne Alek, o Aleksas?
-Žinoma! – linktelėjau ir pagaliau išėjau iš to kiemo.
Gerai, tai buvo keista. Sumaišiau namus, bet pasirodo tame name buvo ir Alek, kurį dabar jau gal geriau vadinti Aleksu? Balsu nusijuokiau supratusi koks tai sutapimas. Tiesa?
Parėjusi į Alek namus, palindau po dušu, persirengiau į naujus rūbus ir nusikeikiau supratusi, kad visiškai pamiršau ,jog šiandien eisiu ieškotis darbo. Jaučiuosi tikra nevėkšla, nes tik tokia galėtų pamiršti tokį dalyką.
Staigiai dar kartą persirengiau, šį kartą formaliau ir imdama iš krepšio mažesnį rankinuką, dideliu garsu ant žemės numečiau pistoletą. Staigiai jį pakėliau ir apsidairiusi ar niekas nematė įdėjau atgal į krepšį. Įsidėjau jį vien dėl apsaugos, o kas jei jie mane ras? Negaliu būti nepasiruošusi.
Bet gal man jo prireiks šiandien? Taip pagalvojusi, persidėjau jį į rankinuką.
Tikiuosi nieks nepanorės jo patikrinti.
Greitai susiruošiau ir užrakinusi duris raktu, kurį Alek buvo paslėpęs po kilimėliu, nusprendžiau jog reiktų užsukti pas tą merginą į namus ir pasakyti, jog negaliu užeiti. Jau buvau beieinanti į kaimyninį kiemą, bet tada pastebėjau labai keistą dalyką. Prie durų stovėjo du juodai apsirengę vyrai ir vis žvalgėsi. Įdėmiau į juos įsižiūrėjau ir.. ak! Tai Harry vyrai!
Staigiai atsitūpiau, kad jie manęs nepamatytų.
Ne, ne, ne! Nejaugi jis mane rado? Tai aiškų ,kad rado, beprote tu! Gi Harry niekada nebūtų palikęs manęs ramybėje, jis tiesiog ne toks. Ir ką gi aš sau galvojau? Kad pabėgsiu nuo jo ir viskas bus gerai, galėsiu gyventi naują gyvenimą? Ne jau ne!
Net nepastebėjau kai pradėjau po truputį raudotį, prieš akis praskriejo visa mano gyvenimo kelionė. Ką gi aš beturiu šiame pasaulyje? Nieko. Po tos dienos, kai Zayn paliko šį pasaulį, likau visiškai viena. Ir tai tikrai knisa.. nes žinojimas, kad neturi kam pasiguosti, ko apkabinti, kam išsakyti visas paslaptis.. tai tiesiog tiesus kelias į depresiją.
Ar žinote ką reiškia gyventi ir niekuom netikėti, nepasitikėti? Aš žinau. Nebetikiu pasauliu, nebetikiu meile, nebetikiu laiminga pabaiga. Ji neegzistuoja, nebent pasakose.. o aš kaip maža mergaitė tikėjausi, kad aš kada nors susirasiu tą antrąją pusę ir būsiu laiminga. Bet dabar tai jau nebeįmanoma, nes mano antroji pusė paliko šį pasaulį ir išsinešė mano širdes dalį kartu. Dabar aš nebeturiu nieko, visiškai nieko..
Ir ką gi aš čia dar veikiu? Gi jau seniausiai galėjau paimti ir nusišauti, gal bent kitame gyvenime jį pamatyčiau? Gal nors ten būtumę laimingi?
Sarkastiškai nusijuokiau. Ir ko gi aš taip ilgai laukiau?
Staigiai, garsiai šaukdama išlindau iš po krūmų ir nieko nelaukdama šoviau tiems vyrams į širdis. Jie abu krito negyvi.
Ir žinot ką, man jų nebuvo gaila. Nes nebejaučiau nieko, tiesiog nebeegzistavau.
Su trenksmu įsiveržiau į namus, pakelyje iki svėtainės nušoviau dar porą vyrų, bet tada kai jie pradėjo atsišaudyti, pasislėpiau už sienos. Neleisiu jiems nušauti manęs dabar, tik ne tada kai dar nematau Harry lavono.
-Stokit! Nešaudykit! – girdėjau kaip Harry sušaukia. Šūviai nutilo. -Scharlet.. prašau, nežaisk. – įspėjamai, bet pakankamai ramiai ir šiltai tarė.
Jo žodžius lydėjo kelios aimanos. Viena iš jų man atrodė labai pažįstama, bet staigiai išmečiau tą mintį iš galvos.
-Nusiraminsiu tik tada, kai pamatysiu tavo lavoną. Tu sugriovei mano gyvenimą, noriu padaryti tau bent tai! – sušukau ir šiek tiek išlindusi nušoviau dar porą žmonių. Kaip supratau, dabar Harry name tebėra vienas.
-Nenorėk ,kad šį kartą jis tikrai mirtų, Schar. Aš to tikrai nenoriu. – girdėjau kaip jis grąsina.
Kas mirtų? Apie ką tas šunsnukis šneka?
Užkišau ant akių krintančias sruogas už ausies ir išlindusi puse galvos pamačiau Harry atsisukusį į mane. Jo rankose šautuvo nebuvo, tik peilis ,kuris buvo į kažką atremtas.
Išsitiesiau, bet vistiek laikiau ginklą nutaikytą į jo pusę. Priėjusi arčiau nustebau pamačiusi čia Noah. Ką jis čia daro?
-Scharlet, aš tave mylėjau ir vis dar myliu. – atsiduso Harry.
-Tai kodėl jį nužudei?! – tariau ir pajutau sūrų skystį burnoje. Ašaros tiesiog išsiveržė iš akių.
-Aš jo nežudžiau, nors norėjau. Nesu toks beširdis..
Išpūčiau akis. Jis jo nežudė? Nežudė? SUŠIKTAI NENUŽUDĖ?! Tai reiškia, kad mano pasaulis gyvas? O šitiek metų kankinausi, norėjau mirti? Vis nesustojau raudoti.
-Harry... – atsidusau ir žengiau dar vieną žingsnį link slenksčio, jau spėdama ką galiu jame pamatyti.
Ir aš buvau teisi.
Jis stovėjo ir verkdamas žiūrėjo man tiesiai į akis.
Jis buvo čia.
Mano gyvenimas.