Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

25.

25.

Zayn pov.

Mums beinant link to pastato, mano telefonas pradėjo skambėti, tad aš atsiliepiau.
-Klausau?
-Sveikas Zayn. Turiu tavo vaikinus, bet tai ne svarbiausia. Turiu ir tavo sesutę ir... spėk ką dar? Žinoma ,kad tavo mielają Scahrlet. - išgirdau pasityčiojantį Harry balsą ir suspaudžiau kumščius.
-Ko nori? - sušnypščiau.
-Tavo mirties.
Stipriai užsimerkiau supratęs, kad viskas slysta man iš rankų. Prieš kelias dienas nusprendęs grįžti, tikėjausi, kad susigrąžinsiu savo sesę, atkeršysiu Harry ir grįšiu pas Scharlet. Bet jis nekvailas, jis mane perprato.
Nežinojau ką jam atsakyti. Žinoma, dėl jų buvau pasiruošęs žuti, bet žinau kaip po to kentėtų visą mano šeima ir Scharlet, todėl negaliu to sau leisti. Tai man atrodo per daug savanaudiška, pabėgti nuo visų bėdų ir palikti kitus kentėti.
-Ką tau padariau, Harry? - tyliai jo paklausiau ir kitame ragelio gale pasigirdo jo juokas.
-Ką tu man padarei? Leisk pagalvoti.. Susidėjai su mano priešais, kai įsileidau tave į savo būrį, buvai vienas iš vadovų, daviau tau viską, bet tau to neužteko, tiesa?
-Nejaugi nesupranti, kad viskas ne dėl valdžios? Man tavo sušikto verslo nereikia! - sušukau ir šalia buvęs Louis dar labiau susiraukė. Tikriausiai suprato, kad šnekuosi su Harry.
-Bet Harry apgaudinėti negalima. O tu tai padarei, todėl dabar kentėsi, labai kentėsi... - klastingai sumurmėjo.
-Ką tu darysi?
-Pradėsiu nuo tavo merginos, kuri mane jau senokai traukė. Dar susitiksime, Zayn. - tarė ir padėjo.
Suspaudžiau rankoje laikomą telefoną ir iš visų jėgų mečiau jį į sieną. Susiėmiau sau už galvos ir priėjęs prie artimiausios sienos į ją atsirėmiau.
Nekenčiu savo gyvenimo.

Harry pov.

Nusišypsojau padėjęs ragelį ir baigęs rukyti savo cigarą, įlipau į mašiną.
-Mane pas Džošą į butą, - tariau Bleikui, savo vairuotojui ir atlošiau galvą.
Jau dabar įsivaizduoju ją, Scharlet. Nuo pat pirmos dienos kai susitikome prie klubo išėjimo, supratau, kad su ja kažkas ne taip, bet tai nesustabdė manęs jos pamėgti. Ji man labai patinka, labai. Tą išdykusi šypsena, tie vešlūs plaukai... negaliu susivaldyti.
Jaučiuosi jos užhipnotizuotas, užburtas, apie nieką daugiau negaliu galvoti. Ir mintis, kad ji susidėjo su Zayn ir dabar yra jo pusėje verčia mane norėti jo mirties. Pirmiausia pašalinsiu jį ir tada ji bus mano. Visa mano.
Kai mašina sustojo, išsitraukęs patikrinau pistoletą ir tada išlipau. Buvau kažkokiame nuskurdusiame rajone, kuris atrodė žiauriai prastai, bet tokiam darbui ši vieta puikiai tiks. Palinkčiojęs Bleikui, patraukiau į butą ir užlipau laiptais į trečią aukštą. Iš karto atvėriau duris ir pamačiau kaip Bellė greitai atsistoja nuo kažkokios sofos.
-Sveika mergyt. - tariau kai ji priėjo ir rankomis apsikabino man aplink kaklą. Ji mane iki ausų įsimylėjusi, mano, kad kai atkeršysiu Zayn mes būsime kartu... gaila, kad reikės nužudyti tokią gražią merginą.
Ji sutiko man padėti, kai sužinojo, kad Zayn dabar su kita. Ji labai kerštinga ir tai viską paaiškina.
-Nori jas pamatyti? - paklausė po mūsų bučinio.
Palinkčiojau ir ji apsisukusi pradėjo eiti. Kai buvome prie kažkokių durų, mergina sustojo ir atsisukusi žvilgsniu parodė į duris.
Įkvėpiau ir pravėręs tas duris pamačiau ant žemęs sėdinčias dvi merginas. Jos buvo apsikabinusios, tad tai mane įsiutino.
-Jau susipažinote? - garsiai paklausiau ir jos abi pakėlė galvas. Mano ir Scharlet žvilgsniai susitiko. Ji greitai atsistojo ir pribėgusi prie manęs stipriai trenkė į veidą. Šiek tiek susvyravau, bet tik nusijuokiau ir prisilietęs žandą atsisukau į ją.
-Tu, asile! - šaukė ji. - Staigiai mus paleidi! Gal tau galvoj negerai?!
-Pavogiau, o tada paleisiu? - prunkštelėjau.
-Paleisk nors ją. - ramiau tarė mostelėdama į Zayn seserį.
-Turiu ją jau keletą metų, tad.. Gal ir paleisiu. Su viena sąlyga. - mirktelėjau.
Ji aiktelėjo ir aš puikiai supratau, kad tokios jos reakcijos sulaukiau ,nes pasakiau kiek laiko ši mergytė jau čia. Radau ją viename iš Bradfordo klubų, todėl ir pasiėmiau. Tik prieš kelias savaites sužinojau jog ji to pašlemėko Zayn sesuo.
-Ko tu nori, Styles? - piktai suurzgė Scharlet ir trumpam pažvelgė į merginą ant žemės.
-Tavęs.

Zayn pov.

Išvažinėjau visą miestą. Visus priemiesčius. Ieškojau jų visur, bet man nepavyko. Jaučiuosi labai sumišęs, jau kelias dienas nemiegojau, nes negaliu sudėti akių žinodamas ,kad mano sesuo ir Scharlet yra kažkur vienos, uždarytos ar net skriaudžiamos.
Po tos dienos kai dingo Scharlet, praėjo keturios dienos. Keturios sumautai sunkios dienos, turbūt net sunkiausios mano gyvenime.
Vis dar turiu vilties, kad jas surasim, bet vaikinai bando mane įtikinti, kad tai nebus taip paprasta. Ir aš puikiai suprantu - taip ir bus.
Bet tiesiog negaliu to sau pripažinti, negaliu. Man per daug skauda.
-Zayn, - uždusęs tarė į mano kabinetą įlėkęs Louis. Staigiai atsistojau.
-Kas? Ką nors sužinojot? - paklausiau.
Mano širdis pradėjo plakti greičiau, atrodo visi debesys išsisklaidė.
-Ji.. - atsiduso.- Ji čia.
Greitai išbėgau pro duris ir nusileidau laiptais žemyn. Nejaugi Scharlet čia? Ir kaip ji čia atsirado?
Jau buvau bepradedantis šypsotis, kad pagaliau galėsiu apkabinti savo mažutę, bet vos pamačiau kas stovi prie durų. Waliyha.
-Zayn? - kukčiodama sumurmėjo ji ir puolė man į glėbį.
Taip pat ją, būdamas vis dar šokiruotas, apglėbiau ir pradėjau raminti. Iš akių nubiro viena ašara.
-Waly... - tariau stipriai ją prisispausdamas.
Jei ji čia.. tai kur Scharlet? Jai kas nors nutiko?
-Ji... - murmėjo ji.
-Ką? - staigiai surimtėjau ir suėmęs ją už pečių atitraukiau.
Ji trūkčiojo.
-Kas? Kodėl ji ne su tavimi? - garsiau paklausiau.
-Ji.. buvo su Harry ir...tada šūviai...
Sustojau kvėpavęs.
-Kas jai.. nutiko? - pasakiau lūžinėjančiu balsu.
-Ji... mirė.

PIRMOSIOS DALIES PABAIGA

(Kitą dalį kelsiu čia pat.:) Tikiuosi bus ir toliau skaitančių.)