Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.6

2.6
Zayn pov.

Scharlet?
Net nepastebėjau kaip nebeišsilaikiau ant kojų, staigiai prisėdau ant kėdės. Ji.. tai ji ta mergina ,kurią gaudau? Tai ji gyva?
Negalėjau tiesiog apsakyti žodžiais visos tos nuostabos, kurią patyriau. Jaučiau kaip viskas slysta man iš rankų, nebegaliu daugiau apie nieką galvoti tik apie Scharlet, apie savąją Scharlet ,kuri man reiškė ir tebereiškia viską. Ji mano oras, mano saulė, mano gyvenimas. Tiesiog nenorėjau be jos gyventi, o dabar.. ji čia? Visą tą laiką kol tiesiog bandžiau ją užmiršti, ji tiesiog buvo čia?
Ir ką gi aš sau maniau nutraukdamas visas tas paieškas.. gal dabar būtumę kartu.. bet..
Dabar yra dabar. Ji gyva ir dabar noriu surasti ją dar labiau. Tiksliau turiu, nes daugiau be jos nebegaliu.
-Zayn, tau viskas gerai? – kaip per miglą išgirdau kaip Blake prieina prie manęs ir paklausia.
-Taip tik.. pažįstu ją, - atsidusau vėl pasižiūrėdamas į nuotrauką. Taip, tai tikrai buvo ji. Pažinčiau net jei būčiau aklas.
-Kaip tai? Kas ji? – nustebęs vėl paklausė ir grįžo į savo vietą.
-Scharlet. Mano mergina ,kurią kaip bent jau aš maniau.. Harry nužudė.
Jis išpūtė akis , bet nieko nesakė. Ir ačiū dievui, nes dabar esu tiesiog paskendęs savo mintyse. Niekaip negaliu prisiversti suprasti, kad ji gyva.
Bet ji gyva. Ir aš privalau ją rasti pirmiau nei Harry.

Scharlet pov.
Vis dar besikeikdama atsisėdau lektuve į savo vietą ir atsidariusi piniginę į ją pasižiūrėjau. Harry duotomis kortelėmis negaliu naudotis, nes jis taip gali mane susekti, tad išmečiau jas į šiukšlinę. O daugiau ten tebuvo keli šimtai dolerių. Gailiuosi, kad nepagalvojau pasiimti daugiau..
Pradžiai užteks, pamaniau. Tada susirasiu darbą ir stengsiuosi vėl pradėti naują gyvenimą.
Į galvą vis lindo įkyrios mintys dėl Waliyhos, kad reikėtų j susirasti ir ji man tikrai padėtų, bet žinau, jog jei ją pamatysiu tai man tikrai primins Zayn ir aš palūšiu. Visiškai palūšiu.
Lėktuvui pakilus, pabandžiau bent kažkiek pamiegoti, kad atsibudusi galėčiau veikti žvalia galvą, bet akys nesimerkė. Vėl garsiai nusikeikiau užsidirbdama kelių motinų piktus žvilgsnius, bet man visiškai nerūpėjo.
Žinojau tik tai, kad turiu labai nedaug pinigų ir turiu kaip nors išgyventi, o tai nėra labai lengva.
***
Išėjusi iš oro uosto iš karto patraukiau į miesto pusę pėsčiomis. Negaliu svaidyti pinigų ant taksi, man tai per daug brangu.
Po maždaug pusvalandžio kelio, priėjau ženklą ,kad iki miesto dar valanda kelio. Nusiteikusi ilgam pasivaikščiojimui nežmoniškame karšte, jau pradėjau eiti, bet tada prie manęs sustojo viena mašina. Jos langelis nusileido ir aš pasilenkusi pamačiau kažkokį jauną vaikiną. Pirma mintis ,kuri man šovė į galvą apie jį, tai pasipūtęs. O su tokiais aš nesusidedu.
-Sveika, mažut, - garsiai tarė.
Pavarčiau akis ir išsitiesusi pradėjau eiti toliau. Girdėjau kaip jis pradeda šaukti, bet nesustojau.
-Ei, mergyt, šok vidun. – vėl išgirdau jo balsą, kai jis privažiavo artyn.
Tiesiog ignoravau jį. Nemačiau visiškai jokios prasmės su juo plepėti, dabar man reikia susirasti nakvynę.
O tada jis sustojo ir išlipęs pribėgo. Jau maniau, kad jis mane pagrobs, bet jis tik pradėjo eiti šalia.
-Matau nevietinė. – nusišypsojo, šįkart ne taip įžūliai. –Nu kam mane ignoruoti? Gi tik noriu susipažinti su gražia mergina. – suzyzė.
-Prašau, atšok. – pavartydama akis paprašiau.
-Ne, kol neduosi telefono numerio ir nepasakysi savo vardo. – nusijuokė.
Tegul ir toliau svajoja bernelis. Ir.. tik tada prisiminiau savo telefoną. Greitai iš jo ištraukiau kortelę ir perlaužiau ją pusiau. Harry negali manęs niekaip rasti, neleisiu jam to padaryti.
-Atrodo numerio nebus, bet visada yra vardas, - susikrimtęs sumurmėjo.
-Prašau, nejaugi nesupratai, kad man tavęs nereikia? – susiraukusi į jį pažiūrėjau ir nuėjau toliau.
Jau maniau ,kad atsikračiau to įkyruolio, bet tada jis pribėgo arčiau ir pradėjo eiti kartu. Tik supratusi, kad jis paliko savo brangią mašiną jau labai toli, sustojau ir atsisukau į jį.
-Gerai, sakyk ko nori. – sukandau dantis.
-Noriu sužinoti tavo vardą ir galbūt pavežėti iki miesto, nes matau kaip tik ten trauki.
-Ne. – prunkštelėjau.
-Tada eime kartu, - linksmai nusijuokė ir pradėjo eiti visai nelaukdamas manęs. – Tai eini?! – šūktelėjo per petį kai aš sutrikusi tik į jį žiūrėjau.
O gal jis ir nėra toks blogas, kaip maniau? Gal ir reikėtų priimti jo pagalbą?
Atsidusau ir linktelėjusi pradėjau eiti atgal link jo mašinos. Vaikinas prie jos pribėgo greičiau, kad atidarytų dureles. Atsisėdau ir palaukusi kol jis įsės dar spėjau pergalvoti ką darau.
Jam įsėdus mes pradėjome važiuoti, visiškoje tyloje. Jau buvome netoli miesto kai jis vėl tarė:
-Beje, mano vardas Alek. – silpnai nusišypsojo.
Nenorėjau pasirodyti visiška užsispyrėlė, tad linktelėjau.
-O kur tu apsistojusi?
-Dar niekur. Bet žadu užsukti į kokį pigų motelį, nes su pinigais dabar.. ne kas. – sumurmėjau.
-Tai kodėl tau neapsistojus pas mane?
Ką?