Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.14

 2.14
Scharlet pov.

(Po dviejų mėnesių.)

-Aš jau čia! – garsiai sušuko Waliyhia įbėgdama į kambarį susiėmusi už savo šokoladinės spalvos suknelės iki žemės.
-Ačiū Dievui! – sušukau ir atsistojusi ją stipriai apsikabinau.
-Šukuosena! – sucypė šalia buvusi Aria, tad atsitraukiau.
-Gerai, gerai.. – pavarčiau akis ir vėl kritau į kėdę priešais veidrodį. Jaučiau kaip delnai pradeda drėgti, tad pradėjau jais vėdinti veidą.
-Jaudinies? – paklausė Wali pažvelgdama į mane pro veidrodį.
-Šiek tiek. – nusišypsojau.
-Greitai būsi Scharlet Malik.. – tyliai sudainavo Aria įsegdama į mano plaukus dar vieną segtuką.
Atsidusau ir išsišiepiau. Vis dar negaliu patikėti, kad šiandien ta ilgai laukta diena. Po tos dienos kai Zayn man pasipiršo, viskas ėjosi labai ramiai ir paprastai. Mes lyg.. gyvenome paprastą gyvenimą? Tai man vis dar neįprasta, bet jau baigiu priprasti. Tikiuosi po šitos dienos bus dar lengviau.
-Merginos, dabar aš žiauuriai jaudinuos.. – atsidusau.
-Scharlet, viskas bus gerai. Tu myli jį, jis myli tave.. bet.. – sumurmėjo Wali.
-Kas bet? – susiraukusi staigiai į ją atsisukau ir užsidirbau Arios urzgimą, nes tą akimirką ji tvarkė mano plaukus.
-Tau kai ko trūksta. – silpnai nusišypsojo ir priėjusi prie savo tašės išsitraukė kažkokią dėžutę. – Čia mano dovana tau.
Pakėliau antakius ir atsargiai paėmiau ją iš jos. Lėtai tai atidariau ir pamačiusi kas ten, užsidengiau burną ranką.
-Eik tu sau! – tyliai sušukau. – Jie tobuli, Wali, ačiū. – nusišypsojau ir stipriai ją apkabinau.
-Gerai, gerai, tik neapsiverk ir nesugadink mano šedebro. – girdėjau kaip sumurma Aria ir mus atitraukia vieną nuo kitos.
Lūpomis dar karta jai padėkojau ir atsisėdau normaliai savo kėdėje. Kai Aria tuo tarpu baiginėjo mano šukuoseną ir plepėjosi apie kažką su Waliyhia, įsisegiau jos dovanotus auskarus. Jie atrodė pritrenkiančiai ir atrodo tai buvo viskas, kad ši diena būtų tobula.
-Baigta, o dabar.. suknelė. – nusišypsojo Aria atsitraukdama.
-Ačiū jums labai, - tariau atsistodama. – Tikrai nebūčiau to padariusi viena.
-Nėra už ką, meile. – mirktelėjo Aria, kas privertė mane nusijuokti. –O dabar bėk tik.
Pasukau link kambariuko kur buvo suknelė ir greitai į jį įėjusi, neskubėdama apsirengiau. Gi nesinori, jog susigadintų viskas suknelės plyšiu ar kažkas panašaus.
Baigusi pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje ir kai ką supratau.. atrodžiau gražiai. Tikrai gražiai.
-Gali paskubėt? Mes vėluojam. – girdėjau kaip už durų sutrypia Aria.
Tad greitai išėjau ir jos žinoma pažvelgė į mane išsižiojusios.
-Žinau, žinau, atrodau neblogai, net nesakykit. Geriau jau einam. – pasiimdama puokštę nuo stalo pasakiau.
Pasukau link durų, o jos iš paskos. Staiga supratau kaip giliai kvėpuoju. Tai tikriausiai dėl jaudulio, tiesa?
Mums pasukus link bažnyčios įėjimo staiga sustojau.
-Viskas gerai? – Waliyhia susijaudinusi paklausė.
-Aš tik.. kas jei jis persigalvos? – išpūčiau akis į ją atsisukdama.
-Baik krėst juokus, Schar, - nusijuokė ji paimdama mane už parankės. – Nueisim į bažnyčia ir tu palaukusi kelias minutes pradėk eiti. Visi jau laukia. Gi žinai kaip Zayn nepatinka laukti, - pavartė akis ir dar kartą stipriai apkabinusi nuėjo į bažnyčią. Aria padarė lygiai tą patį ir aš likau visiškai viena, pasimetusi savo mintyse.
Vis tiek negaliu išmesti to iš savo galvos. Jei jis manęs nebenori, tiesiog persigalvojo? Gi visko būna.. Ne, Scharlet! Tik ne Zayn. Žinau kaip jis mane myli ir net tada kai tiek iškentėjom. Atėjo laikas ir mums būti laimingiems.
Linktelėjau pati sau ir silpnai nusišypsojusi nuėjau prie įėjimo. Tikriausiai visi mane pamatė, nes staiga jų pašnekesiai nutilo. Nors tiesą pasakius dalyvių nebuvo daug, tai tik Waliyhia su savo vaikinu Tyler, Aria, Aidenas ir žinoma Zayn. Kaip gi be jo.
Pakėliau savo galvą nuo žemės ir mano žvilgsnį iš karto pagavo Zayn vilkintis juodą kostiumą. Atrodo viskas aplink mus išnyko, mačiau tik jį ir dėl vieno buvau užtikrinta.
Mes būsim laimingi. Jei ne dabar tai kada nors tikrai būsim, nes mūsų meilės niekada neišskirsi. Ji per daug tikra ir stipri.