Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.17

2.17

Zayn pov.

Susinervinęs sukandau dantis ir visiškai įpykęs nubėgau į namus. Negaliu patikėti, jog ji žada man nepaklusti ir dar galvoja dirbti. Ta mintis mane tiesiog siutina.
Greitai pasiėmiau telefoną ir paskambinau Aiden.
-Taip? – atsiliepė jis besijuokdamas.
-Tu namuos? – staigiai paklausiau.
-Jo, o kas?- paklausė.
-Jei atvažiuos Scharlet pranešk.
-Kas buvo? Susipykot? – prunkštelėjo.
-Ne tas žodis.
Greitai padėjau ragelį ir iš nervų sušukau per visus namus. Nekenčiu kai man nepaklūsta..ir dar ji pasiėmė mano mažutę. O jos liesti negali niekas išskyrus mane.
Atsisėdau ant sofos ir giliai atsidusau.Ką aš galiu daugiau padaryti? Nieko, tik laukti.
(Vėliau)
Sėdėjau ir jau nerimavau. Aiden nepaskambino,o tai reiškia, kad ji ne pas juos ir man tai labai keista, nes ji daugiau neturi kur važiuoti. Jis ir Aria vieninteliai mūsų draugai ,kurie padėtų tokioje „bėdoje". Nors ji nekvaila, tikriausiai žinojo, kad vienintelė vieta kurioje galėsiu jos ieškoti bus jų namai.
Koks aš kvailys. Greitai šokau nuo sofos ir pasiėmęs kitos mašinos raktelius nusileidau į garažą. Įsėdau į mašiną ir ją užvedęs išvažiavau. Nežinau kur, tiesiog važiavau ir jos ieškojau. O kas jei jai atsitiko kas nors? Ne, taip negali būti, nes ji per daug protinga ir stipri.
Staiga suskambo mano mobilusis. Pakėliau tikėdamasis, jog tai Aiden ir viskas bus aišku, jog ji ten, bet tai buvo ne tai.
-Sveiki, ar mes paskambinome Zayn Malik? – pasigirdo silpnas merginos balsas.
-Taip, o kas skambina? – susiraukiau.
-Seselė Borne iš viešosios Londono ligoninės. Skambinu, nes noriu pranešti, jog Scharet Malik prieš kelias minutes buvo atvešta į mūsų ligoninę ir dabar ją apžiūri daktarai.
Stipriai suspaudžiau vairą rankomis ir atsidusau. Mano mažutė ligoninėje? Kas jai nutiko? Negaliu patikėti, jog buvau toks asilas ir leidau jai išvažiuoti. Tai mano kaltė.. jei ne aš dabar ji turbūt gulėtų mano glėbyje, o ne ligoninėje..
-Pone Malik? Viskas gerai?
-Aha, aš.. tuoj būsiu.
Padėjau ragelį ir dar kartą giliai įkvėpęs pradėjau važiuoti link ligoninės. Kaip ir sakiau, ji per daug stipri ,kad jai kas nors atsitiktų. Jai negali nieko nutikti ir nenutiks, aš žinau.
Vos privažiavau ligoninę šokau iš mašinos ir nubėgau vidun. Mane pasitiko turbūt ta pati seselę ,nes vos pasakiau, jog aš Malik ji linktelėjo ir pradėjo eiti link kažkokių durų. Kai jas priėjome jau ruošiausi ieiti, bet ji mane sustabdė.
-Kol kas negalima, ją apžiūri daktarai. – tarė.
-Ji mano žmona, po velnių, turiu ją pamatyti! – sušukau ir patraukęs ją iš kelio įėjau į tą kambarį. Pamačiau ten lovoje gulinčią Scharlet su bintu apvyniota galva ir du daktarus šalia jos. – Schar.. – pasakiau ir nieko nelaukęs priėjau prie jos bei pasilenkęs pabučiavau.- Aš buvau toks išsigandęs..
-Pone, prašau jūsų išeiti. Dabar jums čia būti negalima. – tarė vienas iš daktarų ir palietęs mano petį norėjo mane pastumti atgal link durų, bet aš staigiai atkišau savo alkūnę ir jam dėjau.
-Nepaliksiu jos, supraskit! – suraukęs antakius sušukau.
Į palatą atbėgo dar vienas daktaras ir dabar jie jau visi norėjo mane išvesti, bet aš buvau per stiprus. Visus juos patraukiau ir išvadinau visokiausiais žodžiais, nes jie neleidžia man pabūti su mano žmona. Noriu su ja būti, argi neaiškiai sakau?
-Zayn..- sustojau išgirdęs Scharlet balsą. Pasukau į ją galvą ir pamačiau jog ji bando.
-Mažute, nesikelk.. – sumurmėjau rankomis bandydamas ją sustabdyti.
-Ne.. – atsiduso ji ir pagaliau atsisėdusi persivertė per lovos kraštą ir pradėjo vemti. Suėmiau jos plaukus ir visiškai sutrikęs pradėjau juos glostyti. Kas čia vyksta?
Galiausiai, kai ji baigė ir išsitiesė lovoje, daktarai mane išvarė iš kabinos. Buvau per daug šokiruotas tuom kas čia vyko. Puikiai žinojau, jog dažniausiai stipriai susitrenkus galvą šitaip nutinka..nesakykit ,jog Scharlet gali nutikti kas nors tikrai rimto. Neištverčiau to, ji vienintelis dalykas, kuris verčia mane norėti gyventi.
Atsistojau kai ją išvežė iš palatos.
-Kur ją vežat? – piktai paklausiau daktarų.
-Reikia atlikti galvos rentgeną. Reikia pažiūrėti ar per traumą neatsitiko galvos smegenų kraujosrūva. – sumurmėjo ir toliau ją vežė. Susiraukiau ir pradėjau bėgti iš paskos.
-Kas po velnių tai?!- sušukau.
-Reikia pažiūrėti ar kraujas neišsiliejo smegenyse. – paprastai atsakė ir staigiai įvežė ją pro kažkokias duris. Norėjau taip pat ten įeiti, bet mane susbandė vienas iš tų suknistų daktarų.
-Po velnių, aš jus visus iššaudysiu jei neleisit manęs pas mano žmoną! – sušnypščiau tam idiotui.
-Nusiraminkit arba turėsiu iškviesti policiją. – sububėjo jis.
Numojau ranka ir atsistojęs nuėjau link kėdžių. Jas priėjęs stipriai į vieną iš jų spyriau užsidirbdamas dar vieną to šūdžiaus komentarą. Tegul jis springsta savo seilėmis, man tikrai neaiškins.
Atsisėdau ant žemės ir susėmęs už galvos laukiau. Net negalėjau pagalvoti kas bus jei jai tikrai nutiks kas nors rimto. Neišgyvenčiau, rimtai.
Po kažkur pusvalandžio jie pagaliau ją iš ten išvežė ir dabar nebe lovoje, o vežymėlyje.
-Scharlet.. – atsidusau ją pamatęs ir greitai atsistojęs pribėgau arčiau.-Kaip tu?
-Man viskas gerai, nieko nerado. – suspaudė savo lūpas ji.
-Ačiū dievui.. – sumurmėjau ir pasilenkęs pabučiavau jos kaktą.
-Prašau jos dabar neliesti. – pasakė ją vežęs gydytojas. Pakėliau galvą ir pamačiau tą patį niurzgylą.
-Aš tave jau įspėjau, gal geriau tu raminkis biški,-prisimerkės įspėjau ir jis dabar jau tikrai kažkiek išsigandęs nutilo. Jau rimtai užkniso visi tie niurzgylos.
Kai ją įvežė į palatą ir ji atsigulė, jie paėmė jos kraujo ir išėjo pagaliau palikdami mus vienus.
-Kas buvo? – paklausiau atsistumdamas kėdę arčiau ir atsisėsdamas.
-Ji-
Staiga ji buvo nutraukta mano telefono. Suniurzgiau ir jį išsitraukęs jau norėjau numesti ragelį, bet ji tarė:
-Atsiliepk. Aš vistiek noriu miego.
Linktelėjau ir švelniai ją pabučiavęs išėjau iš kabinos.
-Klausau? – atsiliepiau.
-Išsigandai, tiesa? – paklausė žemas vyro balsas.
-Kas tu? – sukandau dantis. Puikiai supratau, jog jis kalba apie Scharlet.
-Tas kuris pasiryžęs ją nužudyti.
Ir tada jis padėjo ragelį. Stipriai sukandau dantis ir trenkiau telefoną į sieną.
Na jau ne, jis jos tikrai nebepalies. Tik per mano sumautą lavoną.
Vis dar būdamas įsiutęs grįžau į palatą ir sutrikau lovoje nebepamatęs Scharlet, o kažkokią valytoja šalia jos lovos.
-Kas per velnias? Kur Scharlet? – staigiai jos paklausiau.
-Ji tualete.. ji.. – pradėjo mikčioti ji.
Susiraukiau ir nesuprasdamas kas čia vyksta nuėjau link palatos galo ir nedaug pravėriau vonios duris.
-Scharlet? – paklausiau.
Pažvelgiau vidun ir pamačiau ją sėdinčią ant tualeto ir rankose laikančią kažkokią juostelę.
-Scharlet, kas tai? – susiraukiau.
Ji atsiduso ir pakėlė į mane akis.
-Tai..tai nėštumo testas, Zayn.