Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

11.

11.

Scharlet pov.

-Kažkas blogai? – paklausiau jo sunerimusi.
Priėjau arčiau ir Zayn pakėlė akis. Jose iš karto pamačiau ašaras. Dieve.
-Jis prievartauja merginas, Scharlet. Jis išprievartavo mano mažąją sesutę.
Įkvėpiau ir pajaučiau ašaras savo akyse. Man buvo sunku matyti šitaip kenčiantį Zayn. Jis tikrai myli savo sesutę, nes tas skausmas jo akyse... jis tikras.
Priėjau arčiau ir atsitūpusi šalia jo, rankomis apsikabinau aplink kaklą. Jo kūnas iš karto šiek tiek atsipalaidavo. Tada jis suėmė man už juosmens ir pakėlęs pasisodino sau ant kelių.
-Užjaučiu... – sumurmėjau jam į krutinę.
Tada šiek tiek atsitraukiau ir pažvelgiau į jo spindinčias akis.
-Apie ką galvoji? – paklausė trukčiodamas.
-Kad padėsiu tau. Dabar dar labiau noriu sužlugdyti tą niekšą.

(*)

Apie valandą taip ir sėdėjau Zayn glebyje, kol jam nereikėjo išeiti į kažkokį susirinkimą. Jo žodžiais tai dar vienas Harry sugalvotas šūdas kurį atlikti reikės jam.
Kai jis išėjo, bandžiau ant sofos jo darbo kambaryje numigti, bet nepavyko, nes trugdė muzika paleista klube. Šūdas, nesuprantu kaip visos šokėjos išsimiega?
Suirzusi atsistojau nuo sofos ir prėjusi prie Zayn stalo, atsisėdau į jo kėdę. Su ja apsisukau ir mano žvilgsnis užkliuvo už didžiulės knygų lentynos kambario kampe. Atsistojau ir prie jos priėjau. Perbraukiau per knygas ir mano ranka sustojo ant vienos iš knygų. Bellarus Bake „Snobas". Nusišypsojau prisiminusi, jog šią knygą man perskaitė tėtis ,kai buvau apie trylikos, prieš jam išeinant ir mus paliekant...
Greitai nuvijau šitą mintį ir atsivertusi knygą pradėjau skaityti.

(*)

Šoktelėjau ir iš rankų išmečiau knygą,kai kambario durys su trenksmu daužėsi į sieną. Atsisukau išpūtusi akis ir pamačiau ten įtūžusį Zayn. Pašokau nuo sofos ir padėjusi knygą priėjau prie jo, atsirėmusio į sieną ir giliai kvėpuojantį. O jį tikrai kažkas labai įsiutino.
-Kas buvo? – paklausiau.
Zayn atsisuko ir suspaudęs lūpas nuėjo prie sofos, bei atsisėdo.
-Harry. Jis man keršija. – atsiduso ir paėmęs į rankas mano knygą, kuri buvo šalia, susiraukė ir numetė ant žemės. Jam ji nepatinka ar kas?
-Ka? Kaip jis tau keršija? – vėl paklausiau atsisėsdama kitoje sofos pusėje. Susikėliau kojas ir padėjau jas ant Zayn kelių.
Jis šiek tiek sutriko, bet galų gale vistiek leido man tai padaryti.
-Jis mane pažįsta labai gerai. Jis žino, kad nekenčiu kai žmonės miršta ir..jis neleidžia man vykti į vieną iš operacijų, ten siunčia jaunus,nepatyrusius vaikinus... ir mes visi žinom, jog tai baigsis jų mirtimis.
Spoksojau į jį išsižiojusi. Nejaugi Harry tikrai toks žiaurus ir leis dėl šitokio menknieko nukentėti kažkokiems vaikinams?
-Taip, jis tikrai tai gali, - pavartė akis lyg atsakydamas į mano klausimą.
-Bet... – sumurmėjau kai į mano galvą šovė mintis. –Kam tu jo klausai? Iki šiol pažįstu Zayn, kuris užsispyręs ir neleis kažkokiam šunsnukiui jo sutrugdyti. Pasiduodantis Zayn? Nenene, čia kažkas ne taip.
Jis klastingai nusišypsojo ir atsisuko į mane. Jo akyse pastebėjau lyg ir...pasididžiavimą?
-Dieve, iš kur tu tokią protingą merginą man parovei? – paklausė lyg savęs.
Garsiai nusijuokiau kai jis pradėjo slinkti link manęs. Netrukus jo kūnas jau tysojo ant manojo.
-Zayn, aš dūstu, - nusijuokiau kai jis mane stipriai apsikabino.
-Noriu parodyti tau savo meilę, - sukrizeno ir pradėjo mane spausti dar smarkiau, bet to jau nebepajutau, nes mano kūnas sustingo kai jis ištarė tą žodį. Zayn tai pastebėjo ir atsitraukė. – Aš labai atsiprašau..
-Ne, Zayn, viskas gerai, - ištariau nusukdama žvilgsnį į šoną. Dieve, kas su manim darosi? Kodėl man taip sunku pripažinti, kad kažkas tarp mūsų vyksta? Kodėl tiesiog negaliu su tuo susitaikyti ir gyventi ilgai ir laimingai?
Užsimerkiau kai supratau kodėl. Todėl ,kad galiu vėl nukentėti. O aš nebenoriu pajusti to, ką jutau tada kai jie mane paliko. Tas skausmas lyg koks tamsus šešėlis persekioja mane jau daug metų, niekaip jo nors ir norėdama neatsikratau. Kodėl gyvenimas mane šitaip baudžia? Kodėl negaliu būti laiminga?
Lyg iš sapno mane pažadino Zayn stiprios rankos apglėbiančios mane taip stipriai ir šiltai, kaip dar niekas nėra apkabinęs. Iš jo kaip ir eina šiluma kuri mane verčia pasijusti lyg namuose.
-Atsiprašau, atsiprašau... – murmėdamas pradėjo sūpuoti jis mane.
-Ne, Zayn, - sustabdžiau jį ir atsitraukusi suėmiau jo veidą rankomis. –Viskas gerai, tu nekaltas, nieko blogo nepadarei... – sumurmėjau bandydama jį nuraminti, nes jis atrodė tikrai sumišęs.
-Taip, aš kaltas, nes pasakiau... Tai.. – pažvelgė man tiesiai į akis ir pamačiau jo akyse skausmą.
Negalėjau suprasti kodėl jis toks jautrus. Taigi čia nebuvo nieko tokio... blogo?
-Prašau, viskas gerai, patikėk manim... – sušnabždėjau.
Jis užsimerkė ir pasilenkęs sujungė mūsų lūpas. Jos judėjo lyg viena kitai skirtos, lygiai ir jausmingai. Dar gyvenime nejutau tokios.. meilės?
Taip! Taip! Taip! Pagaliau tai ištariau! Pirmą kartą po paskutinio įvykio apie tai pagalvojau. Nesvarbu ,kad tai pasakiau tik mintyse, man tai jau kažkiek reiškia.
Po keletos akimirkų mūsų akinančios akimirkos atsitraukėme ir nusišypsojome vienas kitam.
-Ką tu su manimi darai, Zayn? – tyliai sušnabždėjau,pirštų galiukais vis dar liesdama jo barzdos plaukelius.
-Ne, tai ką tu, su manim darai, Scharlet? – nusišypsojo ir dar kartą švelniai mane pabučiavęs atsistojo. Susiraukiau kai pajutau šaltį.
-Ėjjj, kur eini? – suzyziau tiesdama į jį rankas ir žvilgsniu maldaudama grįžti. Man tikrai patiko jo apkabinimai, tad noriu praleisti šitaip visą dieną. Neprieštarauju.
Jis žaismingai pavartė akis ir nusimovęs marškinius nuėjo pries spintos.
-Ką tik pati sakei, kad Zayn Malik nepasiduoda, nepameni?
Vis dar žvelgdama į jo ištreniruotą kūną linktelėjau ir toliau stebėjau kaip jis renkasi marškinius.
Atrodo jis pastebėjo mano žvilgsnį, nes netrukus iš jo gerklės pasklido nuostabaus grožio juokas. Velnias, jo net juokas tobulas.
-Grožitės vaizdu, panele? – paklausė apsisukdamas ratu ir iškeldamas rankas.
-Ne, o iš ko sprendžiate? – nusijuokiau iš šitokio jo judesio.
-Nes esate prikandusi lūpą ir jūsų tas žvilgsnis... atrodo tuoj skylę manyje pradegins.
Garsiai nusikvatojau ir tiesiai atsigulusi pažvelgiau į juodas lubas.
-Dabar geriau? – paklausiau.
-Oj, nesakiau, kad man nepatinka, - tarė ir aš dar kartą nusijuokusi vėl į jį atsisukau. Jis jau buvo apsimovęs paprastus juodus marškinėlius.
-Tada šaunu, - prunkšelėjau ir iššokau iš lovos. Nieko nelaukdama pradėjau eiti link durų, bet buvau sustabdyta Zayn.
-Kur eini? – paklausė jis.
Sustojau prie pat durų ir apsisukau į jį.
-Persirengti.
Jis susiraukė ir vėl paklausė. Ak, kokia nepastovi šito vaikino nuotaika.
-Kam?
Pavarčiau akis ir atsidarydama duris tariau:
-Kaip tai kam, taigi vykstame gelbėti kažkokių vaikinų užpakalių.Turiu persirengti.
Keista, kad per tokį trumpą laiką jo veido mimika pasikeitė nežmoniškai. Atrodo neseniai jis juokėsi, o dabar jo veidas rodo lyg "Ką tu pasakei".
-Ne jau ne, tu tikrai niekur nevyksi. – įsakė išeidamas iš kabineto ir pradėdamas mane sekti. Nekreipiau dėmesio į jo žodžius, toliau ėjau link savo kambario. – Girdi? – paklausė kai jau buvome netoliese.
-Taip. Bet žiūrėk, - tariau įeidama į kambarį ir atsisukdama į jį. – Aš taip pat esu nepasiduodanti. Niekas man neįsakinės. Ypač kažkoks vaikinukas.
-Vaikinukas? – vėl linksmai nusiteikęs paklausė. Atrodo jis bando vaidinti jog yra įskaudintas.
-Taip. – bandžiau paslėpti savo šypsena, bet man nepavyko. Ji vis tiek pasirodė mano veide.
-Bus tau kažkoks vaikinukas, kai pamatysi kaip ištaškysiu tiems mafijozams smegenis, - sumurmėjo atsiremdamas į sieną. Staigiai į jį pažiūrėjau.
-Tai leisi man vykti? Taip lengvai?
Jis nusišypsojo klastinga šypsena ir priėjęs arčiau sušnabždėjo prieš sujungdamas mūsų lūpas.
-Padarysiu taip, kad kitą kartą net nekiltų pačiai noras vykti kartu.

(*)

Važiavome kažkur. Zayn vairavo, šalia jo sedėjo dar kažkoks jo žodžiais geras vaikinas, o aš buvau gale. Kaip su Zayn susitarėme, visą laiką sedėsiu gale, nes jis tikrai nerizikuos mano gyvybe. Ir aš su tuom sutikau.
Netrukus mes sustojome. Vaikinas sėdėjęs šalia Zayn iššoko iš mašinos ir kažkur nuėjo, o Zayn atsisuko į mane.
-Maldauju, nors dabar paklausyk manęs.
-Gerai, gerai... - atsidusau iškeldama rankas. – Tik... būk atsargus. – sumurmėjau.
Jo lūpos staiga suformavo nuostabaus grožio šypseną. Jis pasilenkė ir švelniai mane pabučiavo.
-Žiūrėk kaip tavo berniukas, tiems nevykeliams parodys, - papūtė lūpas ir užsitaisęs ginklą iššoko iš mašinos. Nusišypsojau ir rankomis priliečiau savo lūpas, kurios vis dar buvo drėgnos, nuo minkštų Zayn lūpų. Mėšlas, o aš gerai įklimpusi.
Po kelių akimirkų tiesiog sėdėjimo mašinoje ir žvalgymosi pro tamsintus lagus, pasigirdo keli šūviai. Iš karto pažvelgiau į tą didžiulį pastatą ir pamačiau kelis lakstančius vaikinus. Pasilenkiau, bet tada supratau jog kvailai padariau, nes jie manęs ir taip nemato pro tamsintus langus...
Papurčiusi galvą vėl išsitiesiau ir žvelgiau į tuščią kiemą. Jau buvau bepradedanti besinervinti, bet netrukus čia pasirodė du vyrai. Netrukus vienas iš jų krito ant žemės ir iš sandelio glūdumos išlindo Zayn. Jis iš karto nusitaikė ir į kitą vyrą.
Jis kažką jam pasakė, bet aš negalėjau to girdėti. Šūdas, negaliu čia tiesiog sedėti. Negaliu.
Nusiteikusi didžiausiam Zayn moralui, šiek tiek pravėriau duris ir iš nuostabos net aiktelėjau. Ji pradėjo pypsėti.
Šūdas, kaip galėjau nesuprasti, jog jis yra įjungęs signalizaciją?!
Kai vėl pažvelgiau į juos, pamačiau, jog Zayn žiūri į mane susiraukęs, o tas vyras bėga ir... O dieve. Tai... tai mano tėtis.