Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.20

  2.20

Scharlet pov.

(Ankstesnė diena)

Nežinojau kur važiuoju, nė nenumaniau. Jei nuvažiuosiu pas Aiden ir Aria Zayn mane tikrai ras. Ir be to, dabar buvo naktis, tad nebuvo labai daug iš ko rinktis. Galvojau apie barą, bet ką pagalvotų žmonės jei ten ateitų neščia moteris? Tad atmečiau šitą variantą. Tada važiuodama pro vieną restoraną supratau kokia esu išalkusi. Tad sustojau prie vieno greito meisto restoranų ir pasiėmusi maisto nuvažiavau į motelį. Kol kas pabūsiu čia, kol tas asilas pagaliau atsitokės. Suprantu, jog jam sunku, bet nėščios moters principai yra stipresti už tvirčiausią ir storiausią sieną.
Nuėjau prie registratūros ir paprašiau vienviečio kambario. Už stalelio buvusi mergina nusišypsojo ir pradėjo kažką rašyti kompiuteryje.
-Kiek jau laiko jei nepaslaptis? – paklausė.
-Septyni mėnesiai. – atsakiau.
-Jau greitai jūsų laukia nuostabus džiaugsmas, - sukrizeno paduodama raktą. – Pasiūlyčiau nunešti daiktus, bet kaip matau jų neturite, - tarė nusijuokdama.
Ji atrodė labai miela ir draugiška. Turėjo šviesias akis ir tamsiai rudus plaukus, buvo vidutinio ūgio. Tiesą pasakius, jei ne tos akys..ji būtų labai panaši į mane. Bet kai kuo mes skirtingos. Ji, bent jau atrodo, labai naivi ir galvojanti, jog visi žmonės yra tokie draugiški kaip ji, o aš.. tuo jau seniai netikiu. Nesakau, kad galvoju, jog pasaulyje nebėra gerų žmonių, tiesiog jau žinau, kad pasaulyje yr air blogų, kurie tik ir nori tau pakenkti.
Šiek tiek papurčiau galvą suprasdama, kad jau ilgą laiką nieko nesakau. Nusišypsojau tai merginai.
-Man pačiai netikėtas apsilankymas,- šyptelėjau.
-Gal galiu sužinoti jūsų vardą? – nedrąsiai paklausė.
-Scharlet, o tu turbūt Jade? – kilstelėjau antakį ir paklausiau perskaitydama vardą ant jos kortelės.
-Malonu. – sukrizeno ištiesdama man ranką.
Papaudžiau ją ir pasukinėjusi raktą kitoje rankoje atsidusau.
-Jau eisiu. – tik tiek pasakiau ir atsisveikinusi nuėjau į liftą.
Vos likau viena su savo mintimis vėl prisiminiau tą piktą Zayn žvilgsnį. Tik dabar supratau kodėl ant jo taip pykstu ir kodėl išėjau. Aš jo išsigandau.

Zayn pov.
(Dabartis)
Važinėjau jau penkias valandas per visą miestą bandydamas ją rasti, bet jos nė kvapo. Apskambinau visas ligonines ir policijos nuovadas, bet jos ten nebuvo. Tad vienintelė mintis kur ji buvo tai pagrobta arba Blake, arba Harry. Tai mane nesveikai siutino, nes jei jai ar mūsų vaikui kas nors nutiks.. aš tikrai nusižudysiu, bet prieš tai nužudysiu visus, kurie prie to prisidėjo.
Ši diena man priminė tą dieną kai Harry pagrobė Scharlet prieš trejus metus. Tada viskas baigėsi tuom, kad man pasakė, jog ji mirė nors tai ir nebuvo tiesa. Dabar taip tikrai nenutiks, aš ją surasiu, tikrai.
Nusprendžiau nuvažiuoti į visas vietas kur ji galėjo išsinuomoti kambarį. O žinant kiek Londone jų daug, darbo bus tikrai daug.
Po kelių valandų jau buvo pradėję temti, bet aš net nesiruošiau pasiduoti. Tik ne Malik. Dabar jos jau ieškojo ne tik aš, bet ir Aiden su Aria. Buvau viename iš motelių ir vėl rodžiau Scharlet nuotrauką, bet vaikinas tik atsiprašė ir pasakė, jog jos čia tikrai nebuvo. Sukandau dantis ir net nepadėkojęs išvažiavau.
O jei jos nepagrobė, gal ji pabėgo? Nesvarbu kaip, nuo manęs niekaip nepasislėpsi.

Scharlet pov.
Gulėjau lovoje ir valgiau savo ledus, kuriuos neseniai užsisakiau kai mano telefonas ir vėl suskambo. Jau norėjau išjungti garsą, bet tada pamačiau Arios vardą ir sudvėjojau. Kas jeigu Zayn taip dingtų, ar aš jaudinčiausi? Žinoma. Oh, Zayn dabar tikriausiai eina iš proto. Turiu bent pranešti, jog aš sveika ir man reikia kurį laiką pabūti vienai. Nors tiesą pasakius viena būti nenorėjau, tiesiog troškau, kad jis manęs atsiprašytų, bet to pasakyti tiesiai šviesiai nežinojau kaip ir nenorėjau. Tegul jis pats supranta kodėl išėjau.
-Klausau? – pasakiau atsiliepdama ir užsimerkdama.
-Scharlet, pagaliau!- ji garsiai sušuko.- Kur esi? Zayn baigia visus užknisti. – sumurmėjo.
Nusišypsojau. Mes su Aria esam labai panašios, niekada nebijom išsakyti savo nuomonės nesvarbu kokia ji būtų. Gal dėl to mes ir esam draugės.
-Man reikia laiko, Aria. Tegul jis pats supranta ką padarė. – pavarčiau akis ir perjungiau kanalą. Palikau kai pamačiau,jog tuoj prasidės užrašų knygelė.
-Bent jau pasakyk kur esi, - suzyzė.
Atsidusau.
-Esu tame motelyje netoli Aizerko gatvės, žinai? Mano aštuonioliktas. – paklausiau ir ji numykė.- Pasiimk maisto ir atvažiuok. Ir jei sužinosi, jog pasakei Zayn kur esu..atimsiu tavo vaiką. – tyliai sušnabždėjau, bet po kelių akimirkų abi pratrūkom juoktis.
-Gerai, tuoj būsiu. – pasakė Aria ir aš padėjau ragelį.
Prasidėjo filmas ir netrukus pasigirdo skambutis. Pamaniau, jog tai Aria tad iškarto atidariau, bet pamačiau už durų ne ją. Ten stovėjo Jade, ta mergina iš registratūros.
-Sveika, - nusišypsojau ir atsirėmiau į durų staktą.
-Labukas, - šyptelėjo ji.- Bijojau čia ateiti, nes nežinau ar blogai, ar gerai padariau..- atsiduso ir nuleido galvą.
-Ką? Kas buvo? – susiraukiau.
-Buvo atėjęs vaikinas. Jis parodė tavo nuotrauką ir klausė ar tu čia esi. Atsakiau ,kad ne.
-Na ir gerai padarei. – prunkštelėjau. Ji kilstelėjo antakius.
-Slepiesi čia nuo jo?
-Iki kol supras ką padarė ir atsiprašys. – tariau.
-Tai jis vaikelio tėvas? – nusišypsojo. Mačiau, kad dabar ji jaučiasi daug geriau kai sužinojo, jog manęs neapgavo ar kažkas panašaus.
-Ir mano vyras, - nusišypsojau iškeldama ranką ant kurios buvo žiedas.
Tik dabar prisiminusi mūsų vestuves ir mūsų vaikutų supratau, kad tikrai noriu, jog jis kuo greičiau mane surastų, atsiprašytų ir viskas būtų gerai. Bet reikia nepamirštį principų, tos vienintelės priežasties nuo mano šokimo jam į glėby.
-Sveikinu. Atrodo tu jį tikrai myli. – pasakė atsidusdama.
-Tikiuosi jis mane taip pat myli, - pavarčiau akis ir nusijuokiau.
-Jei nemylėtų, neieškotų, - mirktelėjo ir atsisveikinusi nuėjo. Nulydėjau ją žvilgsniu iki lifto ir paskutinį kartą jai nusišypsojusi jau norėjau uždaryti duris, bet pamačiau kaip iš lifto išeina vienas ir vienintelis Zayn. Sudrebėjau ir jau norėjau dingti kambary, bet jis mane pamatė ir tada pradėjo eiti mano pusėn durdamas mane savo piktu žvilgsniu.
Atrodo Aria tikrai nori, jog atimčiau jos vaiką.
Uždariau duris ir greitai jas užrakinau. Žinau, kad jį tai dar labiau įsiutins, bet tikrai nenoriu su juo šnekėtis visiškai nepasiruošusi.
-Scharlet, atidaryk duris arba aš jas išlaušiu! – piktai šaukė jas trankydamas. Dar labiau susigūžiau savo megztinyje.
-Neįsileisiu, kol tu nenurimsi! – atšaukiau atgal.
-Nuo manęs bėga mano pačio žmona! Šaunu! – sarkastiškai sušuko ir dar kartą spyrė į duris.
-Na, tikrai ne be reikalo, - pavarčiau akis.
-Kas tau užėjo?! Aš buvau sumautai piktas ir tu buvai vienintelė šalia, tai išsiliejau ant tavęs visą tą pyktį! Ko tu taip rimtai tai priimi?!
-Nepamiršk, jog laukiuosi tavo vaiko, asile! – šaukiau.
Tada jis šiek tiek tylėjo, todėl tylėjau ir aš. Laukiau kol jis atsiprašys.
-Atidaryk duris, Scharlet. – dabar jau ramiai sumurmėjo.
Mąsčiau ar atidaryti duris, ar ne. Bet iš jo balso spėjau, jog jis suprato mane įskaudinęs ,tad tikriausiai nieko neatsitiks jei atrakinsiu duris. Atrakinau jas ir šiek tiek atsitraukiau. Nusišypsojau tikėdamasi, jog jis įeis ir mane apsikabinęs atsiprašys, bet taip nebuvo.
Jis įėjo, mačiau jo akyse degačią ugnį. Tada trenkė durimis ir priėjęs stipriai suėmė mano veidą.
-O dabar aš tave iškrušiu taip, kad niekada nepamirštum.