Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

3.1

3.1.

Scharlet pov.

Niekada nesitikėjau, jog ši diena ateis, bet ji jau čia. Sėdžiu šioje oda apsuptoje kėdėje ir žvalgydamasi negaliu patikėti. Noriu galvoti, kad tai sapnas ir aš netrukus atsibusiu, tačiau taip jau nebus. Aš tikrai pasiryžusi taip pasielgti po viso to, ką patyriau vardan laimės su juo.

Apsižvalgiau ir mano žvilgsnis užkliuvo už Zayn akių. Jos man atrodė stiklinės ir tai man kėlė nerimą. Tačiau tai nesutrukdė mano apsisprendimui, buvau tuo užtikrinta.

Skaudžiausia turbūt buvo tada, kai prisimindavau visus mūsų skaudžius bei linksmus įvykius. Mūsų meilė iškentėjo šitiek daug sunkių išbandymų bei gerų akimirkų. Viena iš jų tai vedybos, kurios tiesą pasakius įvyko visai netoli esančioje bažnytėlėje. O tai ir vėl skaudina tik dar labiau.

Giliai atsidususi nužvelgiau ant advokato stalo padėtus lapus. Bijojau sulaukti tos akimirkos, kai reikės viską užbaigti. Imti ir nustoti kvėpuoti.

-Scharlet, jei esate tikra, padėkite parašą čia ir čia,- parodydamas į lapo vietas tarė Geon.

Aš tik dar kartą atsidusau. Norėjau dar kartą pažiūrėti į vyrą, sėdintį šalia, ir įsitikinti, nužvelgti tas akis dar kartą, tačiau nusprendžiau, kad ne. Man jau gana dvejoti, aš apsisprendžiau, todėl turiu tai padaryti.

Susiėmusi save į kumštį pasirašiau dokumentus ir tuomet, nieko nelaukdama išėjau iš advokato kabineto, vietos, kurioje pasibaigė mano ir Zayn santuoka. Pasibaigė mūsų istorija.

(Prieš metus) ((Praeito sezono pakeista pabaiga))

Zayn pov.

Jau norėjau išsižioti ir atsikirsti, bet tada išgirdau klyskmą,kuris privertė mano širdį staiga sustoti. Nežmonišku balsu šaukė Scharlet kai ją keli vyrai tempė laiptais žemyn. Norėjau pribėgti prie jų ir patraukti tas sumautas rankas nuo jos bei išmalti jiems snukius, kol jie visi gulės nebegyvi, bet negalėjau. Negaliu parodyti, kad esu toks skystas.

-Paleiskit ją. – sušnypščiau vis žvilgčiodamas tai į Blake, tai į Scharlet.

-Negaliu, Zayn. Pasirašykit ir viskas.

Staiga supratau, kad jis nežino, kad tie turtai Scharlet nebepriklauso. Ji gali tiesiog pasirašyti, bet tai nieko nereikš. Todėl nuleidau rankas ir pažiūrėjęs į Scharlet linktelėjau.

Blake kilstelėjo antakius ir nusijuokęs pametė kažkokius popierius Scharlet. Ji nusivalė savo ašaras, kurios badė man širdį ir pasiėmusį tušinuką nuo žemės išraitė savo parašą. Tada pastūmė popierius ir atsistojusi priėjo arčiau. Apglėbiau ją ranka ir jausdamas kaip ji dreba atsidusau. Pažiūrėjau merginai į akis ir vos vos nusišypsojau.

Tikėdamasi, kad viskas bus baigta pažvelgiau į Blake ir pamačiau jį mus stebintį.

-Viskas? – piktai jo paklausiau.

Jis nenorom linktelėjo ir nieko nesakęs apsisuko. Pradėjo eiti ir man lyg nuo širdies akmuo nusirideno. Viskas? Dabar gyvensim laimingai ir yprastai?

Bet mano visos svajonės žlugo kai kažkoks vaikinas šnekantis telefonu priėjo prie Blake ir kažką jam pasakęs privertė sustoti. Blake degančiomis akimis vėl atsisuko į mane ir paėmęs ginklą iš vieno iš savo vyrų pradėjo greitai artėti. Sustingau, Scharlet šalia manęs sucypė ir pašoko. Pastūmiau ją nuo savęs, kad nieko nenutiktų, nes šito neištvęrčiau.

-Tu, šūdžiau! – šaukė jis. – Norėjai mane apgauti? Ar tu žinai kas tavęs dėl šito laukia?!

-Nesuprantu,- kiek galėjau geriau pamelavau.

-O taip, tu žinai! Ir dabar už tai atsiimsit! – sušuko ir nieko nelaukęs paspaudė gaiduką.

Staiga mečiausi į šoną, nes maniau, jog ginklas bus nukreiptas į mane, tačiau mano spėjimai buvo klaidingi. Supratęs, jog esu visiškai sveikas atsistojau nuo žemės ir apsižvalgiau, o tuomet pamatęs siaubingiausią dalyką savo gyvenime kritau ant kelių. Pribėgęs prie Scharlet laikiau ją sau po keliais matydamas vis daugiau ir daugiau kraujo.

-Zayn.. – išleido ji skausmo pilną ašarą. Suspaudžiau žaizdą jos pilve vis negalėdamas suvaldyti savo drebančių rankų.

-Meile.. Schar.. viskas bus gerai...- murmėjau.

Ne nežiūrėjau kur dingo tie šunsnukiai, man šią akimirką rūpėjo tik mano rankose merdėjanti mano gyvenimo šviesa.

Aplink vaizdas sukosi, tačiau aš pamenu ką mačiau pro tą miglą. Sėdėjau ant šaltos žemės, ant kelių laikydamas savo gyvenimo moterį ir rankomis stipriai spaudžiau šautinę žaizdą jos pilve, kuriame turėjo būti mūsų vaikas. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi.. prašiau Dievo, jog jis neatimtų iš manęs visko, ką turiu.

(*)

Išimdamas tašes iš automobilio pažvelgiau pro stiklą į link namų einančią Scharlet ir giliai atsidusau. Pagaliau grįžome iš ligoninės, tačiau tai nė velnio nesuteikia jokio džiaugsmo. Nemanau, kad dar kada nors būsime tokie laimingi kaip ankščiau, tik ne po to kai praradome savo pirmąjį vaiką prieš pat jam gimstant. Aš tai dar gal susitaikysiu, kad ir kaip tai būtų sunku, tačiau Scharlet atrodo visiškai sugniuždyta. Džiaugiuosi tik tuo, jog ji neužsidarė savyje. Visą tą laiką kol buvome ligoninėje ji praleido mano glėbyje verkdama, šnekėdama ir po to vėl verkdama. Tiesą pasakius man net patinka faktas, jog esu jai reikalingas, nors matydamas ją liūdną pats taip pat mirštu po mažą dalelę iš vidaus.

Pagaliau surinkęs visus daiktus įžengiau į mūsų namus ir pats. Nužvelgęs vietą, kur viskas įvyko tik kiek susiraukiau. Padėjęs tašes prie durų nuėjau link svėtainės, kur ir sėdėjo Scharlet. Prisėdęs šalia į ją atsisukau ir pasakiau:

-Mums reikia naujo namo.

Ji tik pažvelgusi į mane silpnai nusišypsojo ir kiek pakreipusi galvą kelias sekundes patylėjo ir tuomet tarė:

-Pabėkim.

Kiek nustebęs kilstelėjau antakius.

-Kur?

Kiek pagalvojusi ji šoko ant kojų ir prieš išeidama iš kambario dar tare:

-Į Kiniją.

Lauksiu nuomonių, mielieji. Atleiskit, pradžia gali būti kiek keistoka, tačiau dar turiu įsivažiuoti į tą ritmą.