Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.7

2.7
Scharlet pov.

Ką?

Papurčiau galvą ir dar kartą kreivai pažvelgiau į Alek, kuris tik nekaltai nusišypsojo ir stipriau suėmė vairą.

-Tu juokauji, tiesa? – susiraukiau.
Tai tiesiog negalėjo būti tiesa. Pirma, susitikome tik ką, o antra jis atrodo per daug turtingas prieš mane, nes aš... aš dabar atrodau tikrai ne kaip, pripažįstu.
-Kodėl juokauju? Tiesiog noriu būti draugiškas. – patrūkčiojo pečiais ir pasuko į kairę.
-Tu tikras? Negalvoji, kad galiu tave ehh.. apvogti ir taip toliau? – paklausiau to ką pirmą sugalvojau.
-Keista, bet visiškai dėl to nesijaudinu. Atrodai patikima. – silpnai nusišypsojo.
Linktelėjau ir pažvelgiau pro priekinį langą. Kaip tik ką akimirką Alek įvažiavo į miestą. Niujorką.
Netrukus jis sustojo prie kažkokio namo. Na, iš jo spendžiant jis ,kaip ir galvojau, yra pasiturintis.
Išlipau, pasiėmiau kuprinę ir palaukusi Alek, pradėjau eiti. Mums įėjus į vidų, Alek staigiai perėmė mano krepšį. Pažvelgiau į jį žudančiu žvilgsniu, bet jis tik nusišypsojo. O šis vaikinas moka nuslėpti savo emocijas, atrodo, kad jis to nė nepastebėjo.
-Gyvensi svečių kambaryje, gerai? – paklausė pradėdamas kažkur eiti.
-Kol susirasiu butą, - pridėjau.
-Taip, taip, - pavartė akis.
Tada jis įleido mane į paprastą kambarį su lova ir spinta. Dar kažkiek pastovėjo šalia, o tada išėjo, pasakęs ,kad turi kai kam paskambinti.
Atsisėdau ant lovos ir atlošiau galvą.
Nejaugi mano naujas gyvenimas prasidės čia?

Zayn pov.

Išėjęs iš oro uosto susiradau taksi ir pasakiau Noah adresą. Kaip sužinojau iš Gemmos, jis Niujorke gyvena nuo tada kai baigėme Harry misiją prieš dvejus metus. O dabar, gavęs jo sutikimą galiu ten šiek tiek apsistoti.
Mašinai sustojus susimokėjau ir išlipau. Priėjęs prie durų pamačiau manęs jau laukiantį Noah.
-Sveikas, - silpnai nusišypsojo.
Linktelėjau ir greitai su juo apsikabinau. Jis mane praleido ir aš įėjęs apsižvalgiau.
-Gyveni čia vienas? – paklausiau.
Jaučiausi labai keistai, nes iki šiol Noah pažinojau kaip neturtingą, mažų butukų gyventoją. Nustebau pamatęs kokiame name jis gyvena, namas buvo didelis ir labai gerame rajone.
-Ne, su sužadėtine.
Vos jis ištarė tą žodį, prisiminiau tą dieną kai pasipiršau Scharlet. Niekada nepamiršiu tos dienos, tai buvo geriausia diena mano gyvenime, nes ji pasakė taip. Jeigu ji būtų gyva.. mes dabar būtume vyras ir žmona. Gal net turėtumę vaikų..
-Alio, paskendai? – nusijuokė ir ranka prieš veidą pamojavo Noah.
-Ai, ne. Tiesiog.. aj. – numojau ranka ir numečiau krepšį į šalį. Noah man aprodė namus, o tada mes pasiėmėm alaus ir atsisėdome terasoje. Jis vis nesustojo plepėti apie savo sužadėtinę ir tai vertė mane norėti vemti, nes pirma – nenorėjau girdėti apie jokias sužadėtuves ir meile, o antra – buvo žiauriai keista visa tai girdėti iš Noah lūpų. Bet ačiū Dievui, jį nutraukė jo mobiliojo skambutis. Jis pakėlė ir šiek tiek pasiklausęs pasakė kažkam atvykti čia išgerti.
-Nieko prieš jei prie mūsų prisidės mano kaimynas? – paklausė gurkštėlėdamas savo alaus.
-Ne, vistiek jau einu į kambarį. Pasilinksminkit, - linktelėjau ir atsistojęs su alu rankose nuėjau į kambarį. Atsiguliau, pasidėjau kompiuterį ant kelių ir įkišau pirmąjį diską, kuriame yra oro uosto vaizdo kamerų medžiaga.
Kimbam prie darbo.

Scharlet pov.

Po to kai pavalgėme nuėjau į savo laikiną kambarį, kad susirasčiau ką persirengti, o Alek vėl nuėjo kažkam paskambinti. Jau ruošiausi rengtis, kai durys prasivėrė ir jis įėjo. Tada Alek pastebėjo, kad greitai nuleidau savo marškinius žemyn, tad staigiai užsidengė akis delnais.
-Atleisk! Turėsiu.. įprasti, kad gyvenu nebe vienas. – pasakė atsiprašydamas.
-Nieko tokio ir nepamiršk, kad aš čia laikinai. – pavarčiau akis. Keista, bet šis vaikinas labai jau mėgsta fantazuoti, jog esu čia visam.
Girdėjau kaip jis sumurmėjo, o tada apsisuka ir jau atrodo būtų išėjęs, bet aš paklausiau:
-O ko norėjai?
-Ak, tiesa! - šūktelėjo. – Gal nori su manimi nueiti pas mano draugą? Jis mano kaimynas, galvojam išgerti alaus, susipažintum su jo mergina.
-Atsisakysiu ,nes esu pavargusi, tad norėčiau truputį pamiegoti, - nusišypsojau atsiprašančia šypsena.
-Nieko tokio. – nusišypsojo ir linktelėjęs paskutinį kartą išėjo. Tada ramiai persirengiau į savo pižamą, tai yra trumpus sportinius šortukus ir per didelę maikę. Atsiguliau į lovą ir bent dabar bandžiau užmigti, bet akys nesimerkė ir tiek. Kažkoks jausmas širdyje man neleido miegoti, kažkokia.. nuojauta.
Papurčiau galvą ir atsistojusi nuo lovos nuėjau į balkoną. Atsisėdau į jame buvusią kėdę ir atsidususi atsilošiau.
Kaip aš pavargau nuo viso šito. Kartais net pagalvoju koks mano gyvenimas būtų, jei aš nebūčiau sumaniusiu padėti Gemmai. Nebūčiau sutikusi Zayn, Harry.. gal mylėčiau kitą? Gal jau būčiau seniai ištekėjusi, turėčiau vaikų.. Ah.
Bet taip nėra ir nebus, bent jau kol kas. Dabar turiu susirasti darbą ir.. bandyti užmiršti jį. Savo gyvenimą..

Harry pov.

-Jūs, sumauti asilai! – sušukau įeidamas į patalpą. Buvau nesveikai susierzinęs dėl to, kad Scharlet pabėgo. Jau kelis mėnesius susitikinėju su Emma, to Blake seserimi. Pirmąsias savaites nenorėjau su ja susidėti, bet.. kažkas tarp mūsų atsitiko. Nebegalėjau be jos išgyventi net dienos, mano mintys vis sukosi aplink ją. Taip seniau buvo su Scharlet.. Oh, mano Scharlet. Ką aš padariau?
Papurčiau galvą. Padariau viską ką turėjau, nes tada jos norėjau. Nesakau, kad dabar jos nebenoriu ir būčiau išmetęs kaip šiukšlę, ne jau ne. Mėgau ją, bet ne taip kaip Emmą, nes su Scharlet.. tu negalėjai veikti to ko su Em. Ta mergina yra pašėlusi ir kiek padūkusi.
-Atleiskit vade, bet ji tiesiog.. dingo. – tarė Bob.
-Taip neturėjo nutikti, - sumurmėjau susiėmęs už galvos.
-Be to.. jūsų viešbutyje buvo pastebėtas Blake su dar porą savo vyrų, štai nuotraukos ,kurias gavau iš vaizdo kamerų, - pasakė ištiesdamas man nuotraukas. Visiškai nejausdamas susidomėjimo jomis, paėmiau ir užmečiau žvilgsnį. Pirmasis ėjo Blake, tada kažkoks jaunuolis, o tada... ne, ne, ne...
Įsižiūrėjau atidžiau ir supratau.
Tai Zayn... jis mane rado.