Meilė pagal sutartį

1

Niekada netikėjau, kad būdama aštuoniolikos ištekėsiu, o tuo labiau už visiškai nepažįstamo vaikino. Ir aišku negali būti keisčiau nei tai kad savo būsimą vyrą pamatysiu tik šiandien, per mūsų vestuves, na teisingiau susirašymą.
Šventė bus labai paprasta ir joje dalyvaus tik trys žmonės ir aišku aš su savo būsimu vyru. Iš tikro net negaliu sakyt jog tai šventė, tiesiog po susirašymo nuvažiuosim į kavinę ir aptarsim tam tikras sąlygas.
Nesijaučiu itin maloniai vilkėdama baltą suknelę, nes visą savo neilgą gyvenimą maniau jog tekėsiu iš meilės ir viskas vyks bažnyčioje, bet svajone lik sveika, bent jau keturiems metams, o po jų aš vėl būsiu laisva.
- Simona, labai gražiai atrodai,- priėjęs iš nugaros tarė mano būsimas uošvis,- tai yra mano sūnus Matas.
Vos atsisukusi išvydau būsimą uošvį, o šalia jo stovėjo aukštas žydraakis brunetas. Vaikinas iš ties atrodė ką tik išlipęs iš lovos.
- Tai tu mano būsima žmona?- žiovaudamas paklausė mano būsimas vyras.
- Žinai nemandagu užduoti klausimą žiovaujant,- piktai suburbėjau.
- Na aš vakar puikiai atšvenčiau savo paskutinę viengungišką naktį, tad negali pykt miela žmonele,- su pašaipa tarė vaikinas.
- Na gerai jaunimas nesipykim gi šiandien jūsų vestuvės,- linksmai tarė mano darbdavys.
Vaikinas tik pavartė akis ir nuėjo link durų ir atsisukęs paklausė manęs:
- Tai tuoksimės ar nesituoksim? Aš noriu grįžt kuo greičiau į lovą.
Nieko netarusi žengiau pakankamai tvirtus žingsnius link bruneto ir įsikibau į jo ištiestą ranką.
Po surašymo nuvažiavome į kavinę, kurioje kaip ir vykstant link jos tarp manęs ir mano vyro tvyrojo keista tyla. Vos tik sėdome prie staliuko mano uošvis tarė:
- Na tokia proga privalome išgerti šampano.
- Ne ačiū,- keistu žvilgsniu žvelgdamas į mane atsisakė mano vyras.
- Aš taip pat negersiu,- žvelgdama į Matą atsisakiau.
- Tėti, greičiau viską aptariam ir skirstomės,- šaltai tarė brunetas.
- Na gerai,- ne itin patenkintas tarė uošvis,- taigi judu ketverius metus gyvensit kartu ir turėsit vaidinti tobulą šei...
- Geriau pasakok ko dar nežinom,- nutraukęs tėvą tarė Matas.
- Simona už savo darbą gaus butą ir tam tikrą piniginį atlygį, na o tu jei viskas vyks gerai paveldėsi mano verslą.
- Puiku, tai mes jau galim važiuot?
- Galit,- sunkiai atsidusęs tarė uošvis.
- Tada iki,- šaltai tarė sūnus tėvui,- einam.
- Viso gero,- šyptelėjusi atsisveikinau su uošviu.
Kol važiavome į mūsų naujus namus abu tylėjome, bet kai įžengėme į juos Matas tarė:
- Pasirink kurį nori kambarį ir daryk ką nori man reikalinga būsi tik per renginius ar šeip viešumoje.
- Ne jau nepriimtum pas save į lovą?- norėdama paerzinti paklausiau.
- Tu ne mano skonio,- šaltai atsakęs jis nuėjo į savo kambarį.
Likusi viena nusprendžiau apsidairyti antrame aukšte ir ten įsikurti.