Meilė pagal sutartį

51

Pabudusi nesupratau kur esu, mačiau tik baltas sienas ir lubas aplink save. Šiek tiek išsigandau, kai kažkas įėjo į kambarį, kuriame esu. Tai buvo Mato tėvas, jis atrodė nusiminęs. O pamatęs, kad aš pabudau liūdnai šyptelėjo man ir priėjęs atsidusęs prakalbo:
- Džiaugiuosi, kad išgyvenai.
- Ar mano...- užsikirtau bandydama paklausti apie savo vaikelį, paglosčiau savo pilvą nežinodama ar jame vis dar yra gyvybė.
Mato tėvas norėjo man kažką pasakyti, bet į baltą kambarį įėjo vyras baltu chalatu.
- Džiaugiuosi, kad pabudote. Jūsų būklė yra stabili,- plačiai šypsodamasis tarė vyras baltu chalatu.
- O kaip mano...- bandžiau vėl paklausti, bet vėl užsikirtau, tačiau vyras suprato mano klausimą man palietus pilvą.
- Man labai gaila, bet jūsų kūdikio mums nepavyko išgelbėti,- surimtėjęs atsakė į mano klausimą vyras baltu chalatu.
Galvoje vis skambėjo klausimas kodėl. Tačiau iš mano burnos sklido tik nevilties kupinas klyksmas. Klykiau kol mano skruostais pradėjo ristis ašaros. Susiėmusi už galvos verkiau vis tyliai pasikūkčiodama.
- Manau jai reikėtų raminamųjų,- pro ašaras išgirdau kalbantį vyrą baltu chalatu.
- Leiskit jai pačiai nurimti,- šaltai tarė Matas.
Pakėlusi galvą pamačiau jį, savo nelaimės kaltininką. Brunetas atrodė nuliūdęs, tačiau man tai nieko nebereiškė, tad vis dar kūkčiodama tariau:
- Dink.
- Simona,- žingtelėdamas žingsnį pirmyn pasakė mano vardą Matas.
Nebenorėjau jo daugiau matyti nors prieš tai verkiau dėl to kad jis mane paliko, bet dabar jis iš manęs atėmė vienintelį mano džiaugsmą. Nusimovusi vestuvinį žiedą mečiau į jį ir garsiai paliepiau:
- Dink ir daugiau nesirodyk man akyse.
- Na ir puiku vistiek netikiu, kad tas vaikas buvo mano,- kai jis tai sakė galėjau jo akyse įžvelgti skausmą.
Tačiau bruneto jaučiamas skausmas neprilygo manajam skausmui praradus mūsų mažylį. Piktai pažvelgiau į savo jau buvusį uošvį, tai pastebėjęs Matas kreipėsi į savo tėvą:
- Tėti, einam iš čia.
- Simona, atleisk,- liūdnai nusišypsojęs tarė Mato tėvas.
Nieko jam neatsakiau tik nusisukau nuo jų abiejų ir leidau sau verkti susirietus į kamuoliuką. Vyras baltu chalatu bandė mane kalbinti, bet aš vis nesilioviau verkusi. Lioviausi tik tada kai man buvo suleista raminamųjų ir panirau į tamsą.