Meilė pagal sutartį

47

Matui palikus mane vieną lovoje nusprendžiau, kad privalau pagaminti pietus ir pamaitinti savo sunkiai dirbantį vyrą. Nušlubčiojusi pradėjau gaminti ir man jau baigiant gaminti pasirodė brunetas.
- Gamini?- atėjęs paklausė vaikinas.
- Gi reikia pamaitinti savo vyrą,- paragavusi troškinio atsakiau.
- Tik pasistenk daug nevaikščioti,- pakštelėjęs mano skruostą paprašė brunetas.
Linktelėjau ir pradėjau krauti troškinį į lėkštes, tačiau man nespėjus paimti ir jų nunešti prie stalo, Matas jas pačiupo pirmas. Truktelėjusi pečiais nušlubčiojau paskui savo vyrą. Atsisėdus prie stalo šyptelėjom vienas kitam ir pradėjom valgyti. Kol valgėme tylėjome, kai baigėme brunetas paėmė lėkštes, bet prieš nueidamas dar sušnabždėjo:
- Būk gera, pailsėk.
Nors nesiruošiau ilsėtis, tačiau linktelėjau. Ramiai sėdėjau ir žiūrėjau pro langą, kol grįžo Matas. Grįžęs jis apkabino mane iš nugaros ir pakštelėjęs skruostą bandė pasižadėti:
- Pasistengsiu kuo greičiau pabaigti darbus.
- Tikiuosi, kad per kitas atostogas neturėsi dirbti,- atsisukdama į jį tariau.
- Aš irgi, bet dabar tikrai jau turiu eiti,- liūdnai šyptelėjęs tarė vaikinas.
Linktelėjau ir jam pasilenkus suėmiau jį už skruostų, bei šyptelėjusi pabučiavau. Matui grįžus prie darbų dar kurį laiką pasėdėjau prie stalo ir nusprendžiau padaryti savo vyrui arbatos. Padariusi vis dar šlubčiodama nunešiau brunetui arbatos. Pastačiusi puodelį ant stalo nusišypsojau Matui, o jis man.
- Turėtum mažiau vaikščioti,- šiek tiek atsitraukės nuo stalo su kėdė vaikinas pasisodino mane ant kelių.
- O tu turėtum daugiau dėmesio skirti savo žmonai,- patogiai įsitaisydama įgėliau brunetui.
- Mažute, aš tai kuo puikiausiai žinau, bet jei nedirbsiu tėvas nepaliks savo verslo man ir tada nebegalėsim turėti tokių atostogų,- apkabindamas mane tarė Matas.
- Gal galiu kuo nors padėti?- paklausiau norėdama būti naudinga.
- Na man sunku dirbti, kai būdama šalia mane blaškai. Bet galėtum sutikrint dokumetus,- pastatydamas mane ant kojų tarė vaikinas.
Atnešęs man kėdę parodė ką reikia daryti, tad iki vakaro ramiai kartu dirbom. Po ilgo darbo Matas pasiražęs tarė:
- Na šiandienai užteks, bet dar truputi lovoje padirbėsiu. Ar galiu pirmas eit į dušą?
- Gerai, o kol tu maudysies eisiu dar pavalgyti,- lintelėjusi sutikau.
- Būsiu labai dėkingas jei padarysi sumuštinį,- prieš išeidamas į dušą lyg ir paprašė vaikinas.
Pavarčiusi akis nušlubčiojau į virtuvę, užkandusi sutepiau Matui sumuštinį ir įdėjusi sumuštinį į lėkštę patraukiau miegamojo link. Nespėjau pasiekti lovos, kai buvau pakelta ant rankų.
- Ramiau gi aš tavo sumuštinį turiu,- juokdamasi tariau.
- Atleisk, nenorėjau sužeisti sumuštinio,- pasodindamas mane ant lovos atsiprašė brunetas.
- Viskas gerai, einu į dušą,- padavusi Matui lėkštę nuėjau prie spintos.
Pravėrusi ją prisiminiau, kad lagamine vis dar yra apatinių komplektas, kurį mano manymu jau laikas panaudoti. Pasiėmusi jį patraukiau į vonios kambarį. Jame ilgai neužtrukau, greitai susiruošusi grįžau į miegamąjį ir atsistojau prie lovos galo, o mano vyras net nepakėlęs akių tarė:
- Mažute, ateik į lovą, nevargink savo kojos.
Nušlubčiojau iki jo ir paėmusi jo kompiuterį padėjau šiek tiek tolėliau, bei atsisėdau ant kelių. Pagaliau sulaukusi Mato žvilgsnio plačiai nusišypsojau, nes iš pradžių jis pyko ant manęs, o vėliau nustebo.
- Mažute, ar tu tuom tikra?- sunkiai nurijęs seiles paklausė brunetas.
Nieko neatsakiau į jo klausimą, tik prislinkau arčiau ir pabučiavau. Po bučinio sušnabždėjau:
- Taip aš tikra.
- Leisk padėti kompiuterį,- paprašė vaikinas.
Nulipau jam nuo kelių, o vaikinas padėjęs kompiuterį ant kėdės greitai grįžo į lovą.
- Būsiu švelnus,- pasižadėjo brunetas ir apipylė mane bučiniais.
Po visko nenustojau šypsotis, nors truputi jaučiau skausmą ir nesusilaikiusi sušnabždėjau:
- Myliu tave.
Matas nieko neatsakė, tad ir užmigau jo glėbyje galvodama, kad jis neišgirdo.