Meilė pagal sutartį

4

Pabudau gulėdama lovoje viena. Giliai įkvėpusi atsidusau ir paėmusi mobilujį pažiūrėjau kiek valandų ir buvo tik septinta ryto. Norėjau dar miego, tačiau taip pat norėjau atsigerti vandens. Tad sunkiai išlipusi iš lovos įsispyriau į šlepetes ir sunkiais žingsniais patraukiau link virtuvės. Kad ją pasiekčiau turėjau nusileisti laiptais, buvo kančia jais lipti, tačiau noras atsigerti buvo stipresnis. Atsidūrusi virtuvėje nustebau ten sutikusi Matą, vaikinas gėrė kavą ir buvo apsirengęs sportiniais rūbais.
- Labas rytas,- pažvelgęs į mane pasisveikino vaikinas.
- Labas, kodėl tu toks ankstyvas?- sutrikusi paklausiau.
- Aš visad keliuosi anksčiau, kad galėčiau pabėgioti.
- Rimtai bėgioji?- dar labiau sutrikusi paklausiau.
- Na taip, bet aš ne tik bėgioju. Jei nepastebėjai tai mes turime treniruoklių namuose,- šyptelėjęs atsakė vaikinas.
- Na aš nesportuoju, tad man nereikia,- įsipylusi vandens tariau.
- Man atrodo, kad nemoki jais naudotis, todėl ir sakai, kad tau nereikia.
Išgirdusi tiesą negalėjau pažvelgti į brunetą. Tad padėjau stiklinę ir stengiausi kuo greičiau pasišalinti iš virtuvės, tačiau buvau sugauta. Matas apkabino su savo kojomis mane per liemenį, taip neleisdamas man pasprukti.
- Esi mano žmona, tad nebėk nuo manęs, kai mes kalbam,- gan rimtu balsu tarė vaikinas.
- O mes kalbam?- apsimestinai sutrikusi paklausiau.
- Simona, taip mes kalbam ir pradėsi su manim sportuoti. Ar aišku?
Į jo klausimą atsakiau papurčius galvą, nuo savo menko veiksmo buvau pritraukta dar arčiau ir sulaukiau trinktelėjimo per užpakaliuką.
- Ei liaukis,- pyktelėjusi tariau ir bandžiau pasprukti iš vaikino gniaužtų.
- Tai sportuok su manim,- dar tvirčiau suspaudęs pasakė brunetas.
- Ne aš nesportuosiu,- rimtu veidu atsakiau.
Vaikinas nieko netaręs persimetė mane per petį ir nusinešė. Vos paguldęs mane ant sofos tarė:
- Jei nesportuosi taip, tad turėsim šiek tiek kitaip sportuot.
Vos Matas taip pasakė supratau, kad jis turi omenyje mylėjimasi, nuo to supratimo mano veidas persikreipė iš baimės.
- Nebijok neprievartausiu tavęs, viską darysiu švelniai,- bandydamas nuraminti mane tarė vaikinas.
Tačiau mano veido išraiška visiškai nepasikeitė, tada ir brunetas sutriko, o greitai ir nulipo nuo manęs bei paklausė:
- Tu nekalta?
Nieko netarusi tik linktelėjau.
- Atleisk, aš maniau, kad tu jau esi tai dariusi,- nuleidęs galvą atsiprašė vaikinas.
- Viskas gerai, svarbu laiku sustojai,- šiek tiek liūdnu balsu tariau.
- Daugiau tai nepasikartos, na nebent pati norėsi,- menkai šyptelėjęs tarė Matas.
- Nemanau, kad taip bus,- atsistojau ir nuėjau laiptų link.