Meilė pagal sutartį

21

Paskaitose sėdėjau apsimiegojusi nes nuo trečios ryto nemiegojau. Nesupratau, kodėl nebeužmigau tačiau ir labai nesigilinau į tai nes pasiėmiau knygą ir praskaičiau iki laiko keltis. Tad dabar sėdėdama paskaitoje apie verslo valdymą bandžiau neužmigti. Keista, bet man sekėsi neužmigti, kol kažkas įėjo į auditoriją. Pakėlusi galvą išvydau besižvalgantį Matą. Išvydusi jį nuleidau galvą ir labai tikėjausi, kad jis nepastebės manęs. Tačiau vaikinas nieko netaręs perėjo visą auditoriją ir atsisėdo šalia manęs.
- Ką tu čia veiki?- tyliai paklausiau.
- Norėjau pakalbėti su tavim,- padėdamas ranką man ant šlaunies atsakė brunetas.
- Juk supranti, kad galėjai palaukti, kol pasibaigs paskaita?- pyktelėjusi paklausiau.
- Mažute nepyk,- spustelėjęs mano šlaunį paprašė vaikinas.
Nieko jam neatsakiau ir su bruneto ranka ant šlaunies prasėdėjau visą likusią paskaitą.
- Noriu tave kai kur nusivežti,- pasibaigus paskaitai tarė Matas.
- Kodėl?- atsidusdama paklausiau.
- Nes nenoriu tavęs prarasti,- švelniai suimdamas mane už skruosto atsakė vaikinas.
- Na gerai, pažadėjau Lukui, kad duosiu tau mėnesį,- papurtydama galvą tariau ir nuėjau toliau koridoriumi, o brunetas mane nusekė.
Eidami koridoriumi nekalbėjome vienas su kitu tiesiog ėjom greta. Vaikinas bandė mane paimti už rankos tačiau neleidau jam to. Priėjus jo mašina jis kaip geras vyras atidarė man dureles, tai šiek tiek mane sužavėjo nes nesitikėjau tokio jo elgesio.
- Taigi kur važiuojame?- paklausiau mums važiuojant jau dvidešimt minučių.
- Prie ežero,- šyptelėjęs atsakė jis.
- Tu rimtai?- nesuprasdama ar jis juokauja ar ne paklausiau.
- Taip,- visiškai ramiai atsakė į mano užduotą klausimą Matas.
- Tu juk supranti, kad man rytoj į paskaitas?- jau pykdama paklausiau.
- Žinau ir pažadu parvešiu tave šį vakarą atgal pas Luką. Nors neitin man patinka, kad gyveni su juom, labiau norėčiau, kad grįžtum namo pas mane,- žvelgdamas į mane tarė vaikinas.
- Žiūrėk į kelią,- šaltokai atsakiau nors jo žodžiai truputi suminkštino mano širdį.
Neilgai trukus atvažiavome prie nedidelio medinio namelio, kuris buvo ant ežero kranto. Kadangi dabar ruduo tad visur buvo prikritę rudeninių lapų, aišku medžiuose jų buvo dar daugiau.
- Kaip čia gražu,- atsisukdama į Matą tariau, kol jis kažką traukė iš bagažinės.
- Taip čia labai gražu, dar prieš pradėdamas studijuoti paprašiau tėvo man nupirkti namelį prie ežero,- vis nepakeldamas galvos tarė vaikinas.
- Kiek tau metų?- visada to norėjau paklausti, bet išdrįsau tai padaryti tik dabar.
- Pavasarį sukako dvidešimt keturi, o kiek tau metų?- jau eidamas link manęs paklausė vaikinas nešdamasis rankoje iškilų krepšį.
- Greitai bus devyniolika,- sekdama iš paskos atsakiau savo vyrui.
- Kada?- ištiesę ranką į mane paklausė brunetas.
- Spalio dešimta,- įsikipdama jam į parankę atsakiau.
- Jau labai greitai, ko norėtum dovanų?- atsivesdamas mane ant tilto paklausė Matas.
- Nieko, aš viską turiu ko man reikia,- ramiai atsakiau.
- Na kažką pats sugalvosiu,- tiesdamas pledą ant tilto tarė vaikinas.
Nieko daugiau jam netariau tik leidau viską paruošti. Kai jis atsisėdo paplekšnojo šalia savęs ant pledo norėdamas, kad atsisėsčiau šalia jo. Tačiau buvau bloga ir atsisėdau priešais jį.
- Buvo skanuuu,- išdainavau šiuos žodžius, nes valgėme nuostabių užkandžių.
- Labai džiaugiuosi, kad tau patiko,- nusišypsojęs tarė vaikinas.
- Spėju, kad pats negaminai jų,- parodydama likusių užkandžių link tariau.
- Negaminau, tačiau gan gerai sumokėjau virtuvės šefui, kad juos pagamintų,- vis dar šypsodamasis atsakė brunetas.
Nieko daugiau netariau tik žvelgiau į savo vyrą. Norėjau jo paklausti apie Veroniką, tačiau nedrįsau.
- Simona, kas yra?- matydamas mano susimąsčiusį veidą paklausė Matas.
- Na... Nieko,- norėjau pasakyti tačiau persigalvojau.
- Aš gi matau, kad kažkas negerai, gi gali man viską sakyti,- pasilenkęs jis paėmęs mano ranką tarė tai.
- Ar tu miegojai su Veronika?- tyliai paklausiau, vienu metu pagalvojau, kad jis neišgirdo.
- Ne nemiegojau, buvau per girtas, kad kažkas pavyktų,- sunkiai atsidusdamas atsakė vaikinas.
- Aišku,- nuleidusi galvą tariau.
- Simona, atleisk, kad viskas taip gavosi,- spustelėjęs mano ranką atsiprašė brunetas.
- Manau, tau reiktų vežti mane pas Luką, nes jau temsta,- pažvelgdama į jį tariau ir atsistojau nusipurtydama jo ranką.
- Gerai,- sunkiai atsidusdamas tarė vaikinas.
Nusprendžiau jo palaukti prie mašinos. Greitai nužingsniavusi prie jos palaukiau Mato, vaikinas gan greitai atėjo prie mašinos, vos jis atrakino mašiną įsėdau į ją.