Meilė pagal sutartį

46

Ryte pabudau anksčiau už savo vyrą, tad patyliukais išslinkau iš lovos ir kambario. Nusipraususi veidą ir išsivaliusi dantis grįžau į miegamąjį. Brunetas vis dar ramiai miegojo ir net nenutuokė apie mano išdaigą. Tyliai prišlubčiojau prie lovos iš tos pusės kurioje miega vaikinas. Vos laikydamasi ant patemptos kojos perkėliau kairę koją per savo vyrą, o perkėlusi atsisėdau ant jo. Pasilenkusi suėmiau jį už pečių ir stiprokai papurčiusi garsiai tariau:
- Matai, Matai šiandien kalėdos.
Brunetui pramerkus akis lioviausi, o jis papraščiausiai atsigulė ant šono, tad ir aš buvau paguldyta.
- Dar pamiegokim,- užmerkęs akis sušnabždėjo vaikinas.
Jo nelaimei nepasidaviau ir išsirangiusi iš jo glėbio nuklojau jį. Matas į tai visiškai nesureagavo, tad padėjau ranką jam ant krutinės bei švelniai pirštų galiukais slinkau žemyn. Brunetas sustabdė mano ranką ties bamba ir pramerkęs apsimiegojusias akis pažvelgė į mane. Nusišypsojusi pasilenkiau ir pabučiavau vaikiną. Iš pradžių jis neatsakė į mano bučinį, bet galiausiai pasidavęs apvertė mus ir aš atsidūriau apačioje. Jo lūpoms trumpai atsitraukus nuo manųjų nesusilaikiusi nusijuokiau, Matas išgirdęs mano juoką taip pat nusijuokė. Tačiau greitai jo lūpos grįžo prie manųjų lūpų. Jam bučiuojant mane jaučiau jo šiltą ranką klaidžiojant po mano palaidine. Bruneto rankai jau esant prie mano krūties suskambo jo telefonas. Išgirdęs jį vaikinas man įkando į lūpą.
- Atleisk,- atsitraukęs atsiprašė Matas.
- Skauda,- palietusi pirštais lūpą pasiskundžiau.
- Atleisk, mažute, aš tiesiog pamiršau, kad nusistačiau žadintuvą. Bet turėtum džiaugtis, kad mane veiki taip stipriai, jog viską pamirštu,- nenuleisdamas nuo manęs žvilgsnio tarė vaikinas.
- Bet vistiek skauda,- dar kartą pasiskundžiau.
- Ar dabar geriau?- pabučiavęs mane paklausė Matas.
- Truputi,- šyptelėjusi atsakiau.
- O dabar?- dar kartą mane pabučiavęs paklausė brunetas.
- Dabar geriau,- dar plačiau nusišypsojusi atsakiau.
- Man kažkur reikėjo eiti,- nenuleisdamas žvilgsnio tarė vaikinas.
- Kodėl tau reikėjo žadintuvo?- prislinkusi arčiau jo paklausiau.
- Darbas,- sunkiai atsidusęs atsakė brunetas.
Išgirdusi jo atsakymą piktai pažvelgiau į jį. Vaikinas liūdnai šyptelėjęs truktelėjo pečiais ir tarė:
- Žinau, kad šiandien kalėdos, bet tas sandėris turi būti sudarytas iki naujų metų. Tad turiu dirbti, nors mieliau praleisčiau visą dieną su tavimi lovoje.
- Kiek ilgai šiandien dirbsi?- įsitaisydama jam ant kelių paklausiau.
- Nežinau, bet pasistengsiu kuo greičiau baigti, kad dar galėtumėm pratęsti, tai ką pradėjom,- apkabindamas mane atsakė Matas.