Meilė pagal sutartį

2

Kelias dienas taip ir nematau savo vyro, tačiau man ir be jo gerai, nes prasideda paskaitos per kurias susirandu naujų draugų. Aišku nepamirštu ir senųjų, kurie vis negali patikėti, kad nepakviečiau jų į savo vestuves. Draugams atsakau jog tai buvo nedidelė šventė, na tai ir yra tiesa, tik aišku nepridedu jog nemyliu savo vyro ir apskritai jo nematau.
Grįžusi po paskaitų, kaip ir įprasta atsiprausiu ir persirengiu, o vėliau einu darytis valgyti. Stebėtina, bet šiandien virtuvėje sutikau savo vyrą, geriantį kavą. Jis net nepastebėjo manęs, nes kažką susidomėjęs skaitė savo mobiliajame. Buvau šiek tiek pavargusi, tad irgi nekreipiau į jį dėmesio, o sau ramiausiai į puodą įsipyliau vandens. Vandeniui užvirus sukračiau makaronus ir toliau dariau padažą.
- Ką gamini?- lyg niekur nieko paklausė Matas, mano vyras.
- Makaronus su padažu,- ramiausiai atsakiau.
- Užteks ir man?- vos jis paklausė sutrikau, nes nesitikėjau, jog jis galėtų norėti valgyti mano pagamintą maistą.
- Manau, kad užteks.
- Puiku,- vos tai taręs atsistojo ir išėjo iš virtuvės.
Nieko nesupratusi toliau gaminausi valgyti. Pasigaminusi valgyti įsidėjau į lėkštę makaronų ir pagalvojau gal įdėti ir savo vyrui, bet man nespėjus nieko nuspręsti, vaikinas įžengė į virtuvę ir paėmė iš mano rankų lėkštę, kurioje buvau įsidėjusi sau makaronų.
- Ei aš čia sau buvau įsidėjusi,- pyktelėjusi tariau.
- Įsidėk į kitą lėkštę,- patrukčiojęs pečiais tarė Matas.
Supykusi nieko nebesakiau ir įsidėjau makaronų į kitą lėkštę. Pavalgiau kiek galėdama greičiau, išsiploviau lėkštę ir pasišalinau iš virtuvės, nes neturėjau noro sėdėti su tuo kvailiu viename kambaryje. Užlipusi laiptais į viršų pasukau savo kambario link, kuris kažkodėl buvo užrakintas. Jau žadėjau eiti atgal link laiptų, bet vos apsisukau išvydau Matą laikantį raktą.
- Aš turiu pasiūlymą,- žvelgdamas man už nugaros tarė vaikinas.
- Grąžink man raktą,- žengdama žingsnį link jo liepiau.
- Pirma išklausyk mano pasiūlymą,- visiškai nesitraukdamas tarė mano vyras.
- Gerai,- susiraukiau ir sukryžiavau rankas ant krutinės.
- Mums reiktų pasirodyt viešumoje, tad manau galėtume nueiti į pasimatymą,- ramiai tarė vaikinas, galbūt su pasišlykštėjimu šia mintimi.
- Tau pačiam ši mintis nepatinka,- taip pat neitin patenkinta šia mintimi tariau.
- Na nepatinka, bet mes esame vyras ir žmona, tad turime rodytis viešumoje ne tik per renginius,- jau atsiremdamas į sieną, atsakė į mano teiginį Matas.
Mane jau erzino jo toks nerūpestingumas ir tai jog negražino man mano kambario rakto. Susiraukusi puoliau vaikiną, jis to nepastebėjo ir abu kritome ant grindų. Mano laimei aš atsidūriau viršuje, tačiau Matas kiek galėdamas tiesė ranką tolyn nuo manęs. Bet aš nepraradau vilties ir vis bandžiau pasiekti savo kambario raktą.
- Tavo krutinė gan maža,- man siekiant rakto tarė vaikinas.
Staigiai atsisėdusi vaikinui ant pilvo trenkiau jam antausį. Po mano tokio veiksmo Matas staigiu judesiu mus apvertė ir dabar jau aš buvau apačioje.
- Daugiau nedrįsk man trenkti,- stipriai laikydamas mano rankas prispaustas prie grindų tarė vaikinas.
- Man skauda,- suinkščiau iš skausmo.
- Rytoj eisim pavakarieniauti, apsirenk kažką gražaus,- paleisdamas mane tarė vaikinas.
Matas padėjo šalia mano galvos raktą ir atsistojęs nuėjo laiptų link, palikdamas mane vieną trinančią riešus nuo patirto skausmo.