Meilė pagal sutartį

28

Visą dieną Luko bute buvau viena. Tad užsiėmiau buto tvarkymu, bei maisto gaminimu. Ir net nepastebėjau kaip atėjo vakaras ir grįžo Lukas su Matu.
- Tai jau susitaikėt?- matydama juos besikalbančius paklausiau.
- Lukas nemoka pykti ant manęs,- apsikabindamas pusbrolį per pečius atsakė mano vyras.
- Na nesu patenkintas, kad jis tau trenkė, bet taip nemoku ilgai pykti ant jo,- taip pat atsakė vaikinas.
- Eikit nusiprausti, o aš įdėsiu maisto,- šyptelėjusi tariau.
Pusbroliai nuėjo praustis, o aš išsitraukusi lėkštes kroviau į jas maistą.
- Pasiilgau tavęs,- prisėlinęs prie manęs sušnabždėjo man į ausį Matas.
- Kaip sekėsi susitikime?- paduodama jam lėkštę paklausiau.
- Gerai, aš patikau tam italui ir jis pasirašė sutartį su mumis,- papasakojo man brunetas, tačiau susiraukė,- kur tavo lėkštė?
- Aš jau pavalgiau, gali nerimauti,- atsakiau ir pasistiebusi pabučiavau savo vyro skruostą.
- Nepamirškit kieno čia namai,- priėjęs tarė Lukas.
- Nepamiršom,- sušnabždėjo Matas, man paduodant lėkštę jo pusbroliui.
- Eikit valgyti,- paliepiau vaikinams, o pati nusisukau pasitaisyti arbatos.
Po vakarienės vaikinams taip pat pataisiau arbatos ir visi susėdę gėrėme ją.
- Lukai, tau pasisekė, nes dabar mano žmona tau gamina maistą,- apkabindamas mane per pečius tarė Matas.
- Na taip pasisekė, tad galvoju jos neleisti grįžti pas tave,- erzindamas pusbrolį tarė blondinas.
- Tu, neišdrįstum taip pasielgti, nes žinai, kad išprotėčiau tokiu atveju,- tvirčiau suspausdamas mane atsakė mano vyras.
- Ei nepamirškit, kad aš vis dar čia,- atkreipdama vaikinų dėmesį tariau.
- Nepamiršom, mažute,- pabučiuodamas mano skruostą tarė brunetas.
- Jei nežinočiau, kad judu susipažinot mažiau nei prieš mėnesį tikrai sakyčiau, kad judu nuostabi pora,- šyptelėjęs tarė Lukas mums dar labiau susiglaudžiant.
- Po keturių metų sakysi, kad mes tobula pora,- nors Matas tai sakė savo pusbroliui, bet man tai skambėjo lyg pažadas man.
- O ką darysit, kai baigsis sutartis?- išblaškydamas mane nuo svajonių apie tobulus santykius su vyru, paklausė blondinas.
Mes su Matu abu pasimetėm, nes apie tai tikrai nebuvom galvoję. Susižvalgėm ir abu truktelėjom pečiais.
- Gerai, man laikas važiuoti namo,- baigęs gerti arbatą tarė brunetas.
- Simona, ar išlydėsi savo vyrą?- paklausė Lukas.
Linktelėjau ir kartu su Matu atsistojome. Prieš einant prie durų pusbroliai dar sudaužė kumščiais. Nors atstumas iki durų buvo nedidelis, tačiau visą tą atstumą nuėjome susikibę už rankų. Kol Matas avėsi batus tyliai stebėjau jį, o jam atsistojus ir pažvelgus į mane šyptelėjau. Vaikinas man taip pat nusišypsojo, bei ištiesė rankas manęs link. Vos paėmiau už ištiestų rankų buvau įtraukta į šiltą bruneto glėbį.
- Rytoj pasipuošk, bet ne per puošniai, taip kad būtų patogu,- sušnabždėjo Matas.
- Kodėl?- taip pat šnabždėdama paklausiau.
- Nes rytoj mūsų laukia pasimatymas,- spustelėdamas mane savo glėbyje atsakė vaikinas.
- Gerai,- irgi spustelėdama atsakiau.
Brunetas šiek tiek atsitraukė ir vienas kitam šyptelėjom.
- Gerai, aš jau eisiu,- paleisdamas mane tarė Matas.
Jam nespėjus išeiti timptelėjau jį už rankos. Vaikinas atsisuko į mane šiek tiek sutrikęs, tad priėjusi arčiau pasistiebiau ir pabučiavau jį į lūpas.