Trupinėlis mano beprotybės

Iš karo

Kai saulė švelniai leidžiasi pavasarį,
Apšviečia vienišą figūrą kelyje,
O tylus vėjas baloj sukelia bangas,
Tada žinok, ta figūra - tai aš.

Aš dar prisimenu tą vėliavą namuos
Ir šiltą ugnį mūsų žiburiuos,
Kai vakarais rugpjūtį aukso žvaigždės krenta,
Nuauksina tavo akių tyrumo dangų.

Man taip sunku dabar prabilti apie tai -
Aš taip seniai čia nebuvau ir nemačiau tavęs,
Aš išėjau žinodama, kad manęs niekas neparves,
Kad manęs niekas negrąžins namo.

Mano keliai tokie tušti, tokie pilki,
Tačiau jau greitai pamatysiu savo kiemą.
Prisimenu tą vardą, kurį kartojai laiškuose -
Tu nesiliovei man kalbėti apie Lietuvą.