Trupinėlis mano beprotybės

praeis

Gyvenimas pabeldė į duris

Ir nuaidėjo galvoje aštriai it varpas.

O aš tuomet sėdėjau įprastinėj vietoj, buvau jau beparduodanti ausis bei regą.

Sustingau – kaip kaskart, tuojau nusprendžiau

Tylėti ir palaukti, kol praeis.

Bet tas trepsėjimas laiptinėj, tie laiškeliai...

Kažkokius popierius pro durų apačią prakišo.

Ten pasakojo žmonės, kaip jie skrenda per Atlantą,

Kaip bijo, myli, laukia, dirba

Iš visos širdies.

Ar aš galėjau neskaityti? – negražu.

Juk mes kadaise sandorį sudarėm.

Ir jų jausmai sujudę vylėsi kas kartą, kad mano veidas atsiliepęs pakartos tą patį.

Išduoti nenorėjau...

Aš, žiemą suledėjus,

Gal skulptūra virstu.

Neieškau čia kaltų. Gyvenimas praeis.

Šitą parašiau pirmąją 2020 metų dieną