Trupinėlis mano beprotybės

2019

Du tūkstančiai devynioliktieji metai.

Šią žiemą mirė Jonas Mekas

Ir apie jį kalbėjo radijo laidoj.

Apie originalumą, svarbą, darbą, palikimą,

Akimirkas, mintis ir interviu, prisiminimus,

Apsilankymus, gyvenimą, žodžius, artumą,

Jaunystę, Lietuvą ir monumentalumą,

Socialinių tinklų reakcijas ir požiūrį,

Principus, pagarbą, visokį gėrį, grožį,

Tačiau baisiausia, man atrodo, buvo pasakyta,

Kad jis turėjo dar nepabaigto darbo,

Kad jis lyg nežinodamas gyveno iki galo

Ir sakė, jog jis užsiėmęs,

Dar daug neužbaigta,

Dar daug nepadaryta.

Mano senelis sode pastatė namą.

Ir dabar bando ką nors veikti,

Užkurti krosnį, pataisyti stogą,

Galbūt gyventi dar nenusibodo.

Jis ten jaunystėje pastatė namą,

Senatvėje pusiau jame gyvena,

Ten miega vienas, nors bijo nepabusti,

Arba sugrįžta naktį vos paeidamas.

Iš ryto skundžiasi ir ginasi, ir neigia.

Niekam neliūdna, jis turi ten draugų

Ir sudaužytų taurių, nenaudotų peleninių,

Ir lyg paslėptų nuorūkų šiukšliadėžėj.

Močiutė pyksta, vaikai pyksta,

Kai per Kalėdas ar Velykas jis atvyksta

Ir daugiau nieko nebemoka,

Tik senus prisiminimus

Ir pernai pasakotus nutikimus dar iš studijų laikų.

Jam dreba rankos, kai jis sveikinas manęs seniai nematęs,

O akys turbūt irgi nebemato,

Tik žiūri taip beprasmiškai, tuščiai, be jokio gylio ar minties, prasmės.

Prie stalo „aš tik vieną, mažą, tik taurelę,

Tai tostas, sveikinimas, tai tradicija,

Tik į sveikatą, tik į gerą,

Viskas gerai, aš neišleidau pinigų."

Senelis, sako, turi nebaigtų darbų.

Visos religijos kyla iš baimės.

Bijai dangaus, bijai mirties, savo silpnumo,

Nežinios, griūties, būties, likimo, ateities,

Rytojaus, užmaršties, gyvenimo, trapumo,

Todėl guodiesi pažadu,

Kad bus dar pragaras, bus laiko,

Bus kažkas daugiau nei nieko.

Kaip žmogiška ir kaip didinga,

Žiūrėkit – žmonės ypatingi,

Mes mokam tai, ko niekas kitas dar nemoka –

Bijoti be prasmės, atidėlioti.

Ir apie nieką kitą nemąstau ir nerašau.

Ir visada tas pats paslėpta tarp eilučių –

Mirsi, mirsi, mirsi.

Bet Jonas Mekas užsispyręs nežinojo,

Dabar ir aš kaip užsispyrus nežinau.