Niekada nesu mačiusi ginklo.
Niekada nesu laikiusi ginklo
(medžioklinio šautuvo, gal pistoleto, kas žino, kaip jie vadinasi).
Bet kaskart pasisveikinu žodžiais „Sveiki,
Tuščio šaligatvio varna, mieloji,
Man šiandien tokia nesėkminga diena,
Net juokinga,
Galiu nusišauti."
Bet tai nesvarbu.
Tai, deja, melodramos
(o ne šiaip sumeluota drama).
Tai gyvenimo statymas vištos kauliukais:
Aš statau savo laimę, ateitį, baimę,
Aš statau savo pinigus,
Ei, gėrimus šiandien statau!
Bokštas iš vištos kauliukų subyra.
Kaulai sausi, tačiau pirštai taukuoti.
Kas, jei revolveris
Kryptels į šalį,
Slystels iš rankų,
Ir vietoj komiško gesto prie smilkinio
Pajusiu metalo tikrąjį svorį?
Ne, ne, bet juk tai banalu – aš juokauju.
![](https://img.wattpad.com/cover/82029892-288-k179414.jpg)
YOU ARE READING
Trupinėlis mano beprotybės
PoetryMano eilėraščiai, apmąstymai ir tiesiog mintys. Truputį edgy, bet nemirtinai.