Trupinėlis mano beprotybės

Rūsys

„Labai šalta."

„Žinau. 

Jau seniai uždariau

Visus langus, užmūrijau skylę.

Nenorėjau sakyti...

Jau senokai bijau..."

Jis užsikerta, delsia, nutyla.

Rūsys – žemomis lubomis,

Tačiau žodžiai

Vis tiek plazda aukščiau, per aukštai.

Galbūt geria arbatą filosofų draugijoj,

Jiems tarnauja...

Kvaili padlaižiai.

„Nenorėjau sakyti,

Bet jau kurį laiką,

Kol miegojai, budėjau. Mąsčiau.

Gali būti, kad šaltis

Sklinda iš mūsų."

Jo paprašė kalbėti aiškiau.

Jis prakeikė dievus, įsikando liežuvį

Ir užsivertė butelį kartų.

„Aš daugiau negaliu. Man pakaks, aš tyliu.

Kol supratom, kad durys užkaltos,

Buvo žymiai ramiau.

Gyvenau, gyvenau.

Nemaniau, kad statausi kalėjimą.

Man patiko statyt, supranti? Supranti?

O dabar nestatyt neišeina.

Uždengiau langus.

Užmūrijau skylę.

Šiluma – nei laukan, nei į vidų.

Bet jaučiu, klaikiai šalta,

Lyg nekęstum manęs.

Nuoširdžiai nežinau, kur suklydau."