Trupinėlis mano beprotybės

kvaila

Kokia kvaila buvau.

Kokia esu. Delne

Akmuo tartum gyvatė rezga pažadą

Ir pripažino jis nekart meluojantis juodai,

Tačiau mane įtikint to per maža.

Na, taip, jis sakė, skonis bus kartus,

Bet pažiūrėki atidžiai, gal tau tik tiek tereikia?

Žinau, tau smėlis slysta pro pirštus, bet šitai

Gali sugniaužti stipriai ir laikyt.

Aš vis dar į keliones veidrodį nešuosi,

Sentimentalų akmenį, nugludintą tarp pirštų.

Kartais stebiuosi ar bjauriuosi, ar tyliu,

Bet kad beskonis – niekad nepamiršiu.