Kokia kvaila buvau.
Kokia esu. Delne
Akmuo tartum gyvatė rezga pažadą
Ir pripažino jis nekart meluojantis juodai,
Tačiau mane įtikint to per maža.
Na, taip, jis sakė, skonis bus kartus,
Bet pažiūrėki atidžiai, gal tau tik tiek tereikia?
Žinau, tau smėlis slysta pro pirštus, bet šitai
Gali sugniaužti stipriai ir laikyt.
Aš vis dar į keliones veidrodį nešuosi,
Sentimentalų akmenį, nugludintą tarp pirštų.
Kartais stebiuosi ar bjauriuosi, ar tyliu,
Bet kad beskonis – niekad nepamiršiu.
VOUS LISEZ
Trupinėlis mano beprotybės
PoésieMano eilėraščiai, apmąstymai ir tiesiog mintys. Truputį edgy, bet nemirtinai.
