Trupinėlis mano beprotybės

Laiškas

Aš įkopiau į tavo baltą kalną,

Ten žiburėlį išvydus vakare.

Tenai tebuvo laiškas - rasos lašas -

Mažam baltam voke - gėlės žiede.

Nuo tavo kalno iš baltų gėlių

Mačiau aš tūkstančius šiltų, šviesių šalių.

Ar jos taip kvietė, ragino tave,

Kad tu man laišką parašei rasos laše?

Ir kas tave šitaip viliojo, nežinau...

Tu pamiršai turįs namelį paupy.

O kaipgi mūsų vasara ir sodas,

Kur tu vaikystėj supaisi obely?

Aš įkopiau į tavo baltą kalną

Ir vienišą žibintą ten radau.

Pavėlavau, jis buvo jau užgesęs,

O tavo laiškas skelbė: „Išėjau".

Kol kas tai pats naujausias mano eilėraštis. Neklauskit, ką jis reiškia, nežinau ir pati. Nors ką aš čia šneku... Elgiuosi taip, tarsi daug kas skaitytų tuos eilėraščius. O ką nors kitą rašyti pastaruoju metu man visai neišeina. Atsiprašau.