Trupinėlis mano beprotybės

Vasara

Tau išblukusią odą saulė nudažė,
Nuo pečių nubyrėjo šalna.
Tu kaip gėlė pakilai ir atsargiai
Į lauką žengei vėl basa.

Tu trapi kaip paukštelis
Bėgiojai per sniegą,
Išsiilgusi vėjo kvapų.
Tu - vėl pražydus - verkei ir juokeisi,
Sulaukusi paukščių balsų.

Vis tikėjais, kad rūpesčių
Jau nebebus.
Sniegas tekėjo lyg ašaros...
Kol šalna nuo pečių nubyrėjo pati,
Skaičiavai sekundes iki vasaros.