Trupinėlis mano beprotybės

1, 2, 3

V

I

E

N

A

S

D

U

Trys, ir!... Nepasiruošę?

Atsiprašau,

Aš vakar pamečiau gitarą; pakeliui

Žuvis gyvatės liežuviu kuždėjo man į ausį.

Žinau, tai kvaila, bet išsigandau.

Ji greit pamėgo klausti, ar klausausi.

Ir net nepamenu, kaip sugrįžau namo.

Mačiau, jau aušta; rasa nusėdo veidą.

O gal tai buvo dulkės, ašaros? Galbūt...

Prašiau savęs sustoti, bet neleidau.

Mieste tuomet gražu tartum miške,

Gražu kaip kalnuose, prie gyvo krioklio;

Gražu kaip mitiniam harmonijos cikle,

Gražu kaip... ta suknia, su kuria šokau.

O iš rasos upelių kilo tvenkinys.

Švelniai grioviu tekėjo palei gatvę...

Tenai, kai priglaudžiau pavargusias pėdas,

Mane surado plaukianti gyvatė.

Ji man kalbėjo...

Ir dabar nesuprantu,

Kokių velnių turiu čia šiandien groti?

Gerai, tiek to. Tave pakeis Kamilė.

Vienas, du...

Kodėl tu dar čia stovi?