Trupinėlis mano beprotybės

Akys

Mūsų akys godžios, jos kiekvieną mirksnį

Geria trupantį realybės atvaizdą, kuris -

Tik užgaida kažko, kas šaiposi ir klausia,

Ar užsimerkus viskas amžinai pranyks.

Tegu širdis pumpuoja kraują, kad sąmonė drebėtų,

Tegu sulūžta-gija kaulai ir mintis.

Sakykim „mes" lyg būtume karaliai, nes

Meluoja tie, kurie vadinas žmonėmis.

Mūsų kūnai - pilys, veidrodžiai ir miestai -

Tik atspindi lūžtančią realybės šviesą.

Lyg valtelė jūroj, gyvenu aš šukėj

Ir daugiau nemoku nieko, tik nežūti.

Turiu tokią idėją ištrinti iš čia viską, kas nėra eilėraščiai, ir toliau kelti tik poeziją. Nuomonės?