Trupinėlis mano beprotybės

Netikrumas ir klišės

Bet ką man reiškia jūra, jos šniokštimas,
Rausvoji horizonto linija - lyg dūmas?
Mane nuo jų vis skiria batai, o jei ne,
Tai grįžta amžinas bereikšmis netikrumas.

Paliesti šaltą vandenį, jo galią,
Įkopt į kalnus, nešantis valtelę.
Na, pasakykit, kas buvo pažadėta,
Kai mes akis atmerkėm, kai mes rėkėm.

Ar ne per daug mes pažadėjom sau - pasaulį?
Jį bandome prisijaukint, peilius atkišę.
Ir kaip man amžiams nusimest batus?
Ir žengt į jūrą...
Parašysiu klišėm.