Trupinėlis mano beprotybės

sentimentalumas

Jeigu rašytum laišką man,

Tai parašytum

Apie įsivaizduotą liepos vakarą ar dieną

Dirbtiniam šurmuly,

Su lempute be gaubto, kambarėly be langų.

O, kiek daug...

Kiek daug ten šypsosi veidų.

Jie man per tolimi,

Kad pavydėčiau

Tavęs ar tau. Su tavimi

Aš juokčiausi, liūdėčiau.

Tiktai atsakymų šimtai sudegs

Dar prieš suvirpant mano silpnai plunksnai.

O, kaip gražu...

Ir kiek kvapų ore, kiek daug žmonių.

Gal dera jie prie tavo vasariško laiško.

Romantiškai pakrante dabar nieks nevaikšto,

O melancholiją skandinti jūroje nebemadinga.

Gyvybė tai pabrangsta, tai atpinga,

Nes visi stengiasi primint kitiems bei sau,

Jog laikas juda, laikas ir apgaus.

Mane apgavo, bet... O, kaip smagu,

Kaip tau jauku, nors aš tavęs nebepažįstu.