Trupinėlis mano beprotybės

Pilnametystės išvakarėse

Sakau jiems, pagal metus

Aš beveik jau suaugęs žmogus,

Tačiau vis dar slepiu

Megztinio kišenėse laiką.

Jį išleidžiu aplaidžiai kaip vaikas

Ir taupau atsargiai kaip bedarbė

Ar žmogus, kuris laukia atostogų.

Kartais tenka pasverti tą garbę

Ir tą centą, sekundę nakties,

Tartum lygintum draugą ir poilsį;

Kuri alibi – draudimo polisą,

Tačiau kas, be tavęs, patikės?

Pakeliui vėl sustoju prie kioskų.

Niekas nekviečia į vidų,

Neskelbia, ar prekės atpigo;

Lyg tvirtovė niūri, nesvetingoji menė,

Sėdi viduj pilkų blokų senė.

Kažkas juk turi sėdėti, o aš

Savęs niekad nekėliau jos vieton.

Taip, pagal metus aš beveik pilnametė,

Bet per toli man atrodo senatvė,

Tartum kokia išgalvota liga,

Reklama, bankrutuojančių vaistinių fikcija.

Na, brolis tęsia kioskų tradiciją.

Grįžęs namo, jis jau nori rinktis:

Tai, kas rūpi, kas ne,

Pats save užauginti,

Mokytis tai, kas naudinga, svarbu

Ir iš ko ateity užsidirbs pinigų.

Žinoma, mes tai palaikėm kvailyste.

Vaikas nežino, jog mintis – apgavystė,

Kiek jis kartų save dar mylės ir nekęs,

Kaip dar keisis pasaulis ir akys.

Ir dar vakar tą patį man sakė.

Bet šiandien, penketu metų vyresnė,

Jau turiu rinktis, beveik pilnametė.