Trupinėlis mano beprotybės

Vaikystė

Taip, kaip pasaulis miršta -
Pamažu
Žengiau per kūnus tūkstančių gėlių
Ir per laukus, nuklotus aksomu -
Suplyšusiu, senu ir purvinu.

Tai kurgi medžiai
Su prisiminimais -
Daugybe metų, saugotų žievėj?
Tie vakarai šilti, ugnis ir ašaros,
Kelionės per dilgynus?...
Galų gale žaidimai pamiškėj?...

Bet viskas pamiršta - tai laikas
Ir vienatvė
Padarė savo, užklojo aksomu.
Nors vienas pėdsakas ar liko, neišnyko
Tykiuos laukuos, kur šiandien aš einu...

...ir kiek savęs galiu palikt rytojui?