Trupinėlis mano beprotybės

Mano sentimentalūs jūros veidai

Naktis ilga, šilta.

Dar niekam nepavyko

Jos sutalpinti į godžius plaučius.

Svirpimas niekad nenutyla

Ir lėtas vėjas kyla.

Kaip aš norėčiau per tuos akmenis,

Lygius, plačius,

Dabar nužengti.

Kitur nusėlino vanduo

Anapus horizonto,

Jis pilkai mėlynas, ne žydras,

Todėl po savimi

Neturi akmenų, tik atspalvį molinį.

Čia atsivėrė dykuma blanki,

Ir blyškūs krabai telkšo balose.

Mane atradę,

Palieka žemę, krebžda po oda.

Vanduo išsinešė gyvybę, ne godumą.

Ir dar yra pušynai:

Vieniši, įgavę Žemės linkį.

Ten smėlis tarp lentų ir žolės,

Atkakliai išlindę,

Lyg aštrus šilkas įsipynė kažkada

Į kojas ir į plaukus.

Negaliu išpinti.