Trupinėlis mano beprotybės

○

Varinę tūbą išlanksčiau ir nusivyliau,

Jos viduje neradusi stebuklo.

Varčiausi naktį ant skalbikliu kvepiančios paklodės,

Įsikabinus atkakliai raudono pjūklo.

Bet brėkštant su metalo skoniu burnoje šviesa atslinko

Į vandeniu praskiesto kraujo ąsotėlį ant palangės.

Ištirpdė saulė jo raudonus ornamentus,

Ir šie pražydo kaip ultravioleto salvės.

Tada pakėliau galvą – kažkas beldė į duris,

Ir aš pašokus išvijau. Prašau, daugiau nereikia,

Čia jau yra žmonių, jie rėkia, sėdi, žiūri,

Tačiau išskrodus jie visi tuščiaviduriai.