Trupinėlis mano beprotybės

apokaliptinės nuotaikos per karantiną

Bala mėlyna – dirbtina akvarelė

Su auksiniu gatvės žibinto kraštu.

Ir asfalto plyšiuos tos šviesos trupiniai

Lyg Berlyno vaizdai iš lėktuvo langų,

Kol jis krenta ir krenta,

Ramus, išsitiesęs,

Jau ne kartą tai darė turbūt.

Niekada nepirkau

Vietos šiam lėktuve,

Tai kodėl turiu kristi su juo?

Aš naivi, lyg maniau...

Kai dangus praris žemę,

Katastrofa ištiks taip gražiai;

Vandenynui išbėgus stovėsiu šalia

Ir dėliosiu strofas nuoširdžiai.

----

Sveiki, jūs keistuoliai, kurie vis dar skaito mano eilėraščius, nors aš wattpade nesilankiau... kiek? gal kelis mėnesius. Tai nereiškia, kad nerašau, – rašau daugiau nei bet kada, tik nedrįstu nieko skelbti. Norisi viską redaguoti, keisti, palikti sau neapsisprendimo teisę: iš esmės dėl to apmirė mano istorijos wp. Be to, nebežinau, ar wattpadas man pati tinkamiausia vieta.

Bet užteks šitos gailios išpažinties. Aš labai labai dėkinga tiems, kurie dar aplanko mano poeziją. Manau, vėl pradėsiu kelti eilėraščius kas kelias dienas. Stalčiuje prisikaupė nemažai, jie minta dulkėmis ir reikalauja dėmesio.

Dabar jau tikrai gana. Ačiū už dėmesį ir – skanios apokalipsės :>