Trupinėlis mano beprotybės

Vabalas

Kareivi žiedlapio plonumo šarvu,

Ar per aukštai dangus?

Garsai pradingo, o diena liepsnoja,

Akis aptemdė spindulys aštrus.

Ir neatlaikė kojos,

Atkaklios kaip smėlynai,

Apsunko, lūžo, stingo tau sparnai,

Kažkur tarp medžių gyslų, tarp žolės dangoraižių,

Lašėjo it medus pušies sakai.

Kareivi, mokantis tik gimti ir gyventi,

Pažįsti savo brolius?

Kiek daug jie apėmė keliaudami lėtai

Ir nesivaikę tolių.

Visi kaip vienas jie be įspėjimo –

Ant stiklo, po ranka ar po padu,

Tik tau vienam skola grąžinta laiko –

Po gyvu it medus pušies lašu.

Kareivi,

Ar žinojai?

Kai jūra grumiasi su savimi, palieka pėdsaką.

Ji vagia nežinodama, šaltai surinkus viską,

Išmes tik jau nugludinus, atskyrus tai, kas tikra.

Ir aviliai grąžina tai, ką surenka jų bitės,

Galbūt... tas lašas, ant tavęs nukritęs,

Nuo begalinio laiko virs talismanu

Su tavo paskutinio karo skeletu,

Kurį kas nors ir kada nors nešios ant kaklo.