Trupinėlis mano beprotybės

Kronikos

Pečius degina saulė. Kyla smėlio pilis

Iš šlapių, druska saldintų bokštų,

O audringa rūstybė skalauja krantus –

Nepiktai, tiktai šiaip sau, dėl pokšto.

Jos viendienė valstybė išauga ir krenta,

Tūkstančio metų vertės. Nesunku

Šiuolaikiniam Sizifo mite patikėti,

Jog laikas neturi reikšmės.

Aš manau, jie žiūrėjo į saulę aklai,

Niekada neišradę sau skaičių –

Kad nėra ko skaičiuot. Nuplauti išdidžiai

Gintariniai pilies kunigaikščiai.