Trupinėlis mano beprotybės

paukščiai

Sveiki,

Rašau visiems,

Kurie ne šiandien ir ne čia.

Rašau ant negrabių sparnuotų origamių.

Kitoj pasaulio pusėj, kur dar tik sunkiasi šviesa,

Palaižo šukėm nubertas gatves karalių ir benamių,

Ar ten geriau nei mano vakare?

Jūs už grandinės laikot nešvaistytą dieną

Ir lyg loterijai aukojat, kaip kaskart, –

Gal ji ištrūkusi apgaus kiekvieną

Arba visus kartu. Paslys pasaulis

Ir nusiris į griovį, laukiantį lietaus.

Ten mano popieriniai paukščiai plaukia žuvies kaulo laiveliu.

Pernykščiame laiške paprašėt kreiptis į jus „tu".

Bet negaliu, vis negaliu.

Man svetimi drugių sparnai nusėdo galvą,

Šią naktį užmiršau užverti langą,

O lempos svetimos negęsta ir nemiršta,

Nebent sumirksi kartą į metus.

Nebežinau, kas šviečia – žemė ar dangus.

Galbūt vienodai.

Prispaudė popieriaus peizažą ant grindų

Šių sienų svetimų pavargęs stogas.

Visi, anapus laiko juostų horizonto,

Linkiu geros dienos, kavos be tirščių, gero darbo.

Kai mano paukščiai jus pasieks, jau bus vėlu.

Aš vis bandau priminti sau, jog nesvarbu.

Tikrai nelaukiu grįžtant, jie tik palieka netvarką, staiga į kambarį suplūsta.

Nuoširdžiai jūsų,

—