Trupinėlis mano beprotybės

Ji

Ji buvo
Viena iš tų keistų, kurie šypsojos
Patys sau.
Ir vasarą gėlių kvape, kavinėj,
Nuo triukšmo pasislėpus po ausinėm,
Ji žvilgsnių nebijodavo sulaukt.

Ji nerūpėjo tiems,
Kurie jos nesuprato.
O tie, kurie suprato, pavydėjo.
Todėl, kelis centus palikus,
Nuo būrio atsilikus,
Viena ji eidavo sugauti savo vėjo.

Nes ji norėjo būti
Viena iš tų keistų,
Save kitaip matyti.
Ji buvo kažkur skaičiusi, kad šypsenos
Gali atnešti laimę jai, visam pasauliui.
Ir vieną dieną pinigų užteks
Išplaukt į saulę.