Trupinėlis mano beprotybės

Milžinas

Upėm išraižytas kūnas stojasi,

Ir jam pamoja sveikindami paukščiai.

Miškai vingiuoja, juda po jo kojomis.

Viršukalnėj nuaidi balsas gaudžiai.

Bet vėjas vėl visus žodžius prarija -

Kas žino, ar jie buvo pasakyti.

Mįslingos akys atveria tarpeklius,

Kol žmonės jo nemoka išvaryti.

Rašyti tenka jam į uolą seną:

Aš - smėlis, akmenys, vanduo ir žemė.

Orbitoje klajoju dieną naktį,

Bet manęs niekas niekada nematė.